
Bolonija, kai studentai mokėjo savo dėstytojams
Seniausiojo Vakarų universiteto neįkūrė nei karalius, nei popiežius. Jį išrado studentai, ir jie baudė savo dėstytojus.
Tūkstantmetė Europa
Epizodas 03 · Žinoti
Data
1088
Tradicinė data, nustatyta 1888 m.
Vieta
Bolonija
Saugojimo vieta
Kupferstichkabinett, Berlin
Kūrinys
Laurentius de Voltolina, seconde moitié du XIVe siècle
Istorija už paveikslo
Bolonijoje, XI a. pabaigoje, mokytojai pradeda dėstyti romėnų teisę, iš naujo atrastą Justiniano kompiliacijose.
Iš visos Europos atvykę studentai susiorganizuoja į korporaciją, universitas. Jie samdo ir moka dėstytojams.
Modelis plinta visur. Rektorius, fakultetas, daktaro laipsnis: mūsų žodžiai kilę iš ten.
Teisės knyga, ištraukta iš užmaršties
XI a. pabaigoje Italijoje vėl iškyla beveik užmirštas tekstas: Digestai, didžioji romėnų teisės kompiliacija, sudaryta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais, VI a.
Bolonijoje mokytojas, vardu Irnerijus, ima jį aiškinti eilutė po eilutės, rašydamas savo komentarus paraštėse. Jį pramins „teisės žibintu“. Jo šlovė pritraukia mokinius iš visos Europos.

Mokytojas viešpatauja salei iš savo katedros ir skaito didelėje knygoje. Viduramžiais dėstyti pirmiausia reiškė garsiai skaityti tekstą, o paskui jį komentuoti: iš to kilo angliškas žodis lecture.
Svetimšaliai, kurie organizuojasi
Vokiečių ar anglų studentas Bolonijoje neturi jokių teisių mieste. Jį gali suimti už tautiečio skolas, o už būstą jis moka brangiai.
Todėl studentai daro tai, ką daro amatininkai: susiburia į korporaciją, universitas. Jie pasiskirsto į „nacijas“ pagal kilmę, o paskui į dvi dideles grupes: tuos, kurie iš šiapus Alpių, ir tuos, kurie iš anapus. Kiekviena išsirenka savo rektorių.
1155 m. imperatorius Frydrichas Barbarosa paima juos į savo globą: tie, kurie keliauja studijuoti, nebegalės būti suimti už kito skolas.

Priešais kiekvieną studentą atversta knyga. Rankraščiai kainuoja turtus: Bolonijoje knygynai juos nuomoja sąsiuvinis po sąsiuvinio, kad studentai galėtų juos nusirašyti.
Dėstytojas su bauda
Tai apverstas pasaulis. Studentai samdo dėstytojus ir moka už jų paskaitas. Jų statutai nustato taisykles ir baudas.
Mokytojas, kuris pradeda vėluodamas, praleidžia sunkią vietą arba metų pabaigoje nebaigia programos, turi sumokėti. Jis negali palikti miesto be savo studentų leidimo. Galiausiai dėstytojai išsireikalaus komunos mokamų atlyginimų ir vėl perims vadžias.
Studentai nori mokytis, bet ne mokėti.

Pirmoje eilėje sekama tekstu. Gilumoje šnekučiuojamasi, o vienas studentas, atrodo, užmigo. Po šešių su puse amžiaus scena visai nepaseno.
Modelis visai Europai
Iš Bolonijos modelis pasklinda visomis kryptimis. Nepatenkinti studentai 1222 m. įkuria Paduvą. Paryžius, Oksfordas, Salamanka, Praha, Krokuva seka paskui, kiekvienas savaip.
Universitetas tampa vienu iš išradimų, kurie kuria Europą: vieta, į kurią atvykstama iš visų šalių, kur kalbama ta pačia kalba, lotynų, ir kur įgyjamas visur pripažįstamas laipsnis, licentia ubique docendi, teisė dėstyti bet kur.
Vienas žodis prieš sutartis
Žodžiai ir data. Rektorius, fakultetas, daktaro laipsnis, licenciatas: mūsų žodynas kilęs iš tų studentų. O 1088 metus 1888 m. nustatė komisija, kuriai pirmininkavo poetas Giosuè Carducci, norėdama paminėti universiteto aštuonis šimtmečius. Neturėdama įkūrimo akto, Europa pasirinko sau jubiliejų.
