Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad bet koks viešasis sprendimas, priimtas pasitelkus dirbtinį intelektą, liktų veiksmingai kontroliuojamas žmogaus, o europarlamentarai išlaikytų griežtą priežiūros teisę dirbtinio intelekto valdymo srityje. Tekste taip pat raginama peržiūrėti Pagrindinių teisių chartiją, kad joje būtų įtvirtintos naujos su dirbtiniu intelektu susijusios teisės, reformuoti Europos rinkimų teisę ir priimti tarptautinę konvenciją dėl dirbtinio intelekto. Jame pabrėžiama, kad būtina veiksmingai įgyvendinti Europos dirbtinio intelekto aktą, kuris dar nėra visiškai taikomas. Parlamentas prašo, jis nenustato privalomos taisyklės: tai rezoliucija, o ne įstatymas.
Dirbtinis intelektas keičia administracijų ir institucijų veikimą: priemonės gali parengti sprendimus, kurie daro poveikį piliečiams, o automatizuotos sistemos, Parlamento nuomone, galėtų palaipsniui perimti pasirinkimus, kurie priklauso išrinktiems atstovams. Tekstas remiasi prielaida, kad dirbtinio intelekto valdymas nėra vien techninis klausimas: jis susijęs su viešąja valdžia, demokratiniu teisėtumu ir Europos institucijų pusiausvyra. Parlamentas taip pat mato čia Sąjungos skaitmeninės autonomijos ir technologinio suvereniteto klausimą.
Žmogus visada prižiūri dirbtinį intelektąDirbtinio intelekto diegimas ir naudojimas Europos institucijose turi išlikti orientuotas į žmogų, o kiekvieną priemonę jos naudojimo metu turi realiai prižiūrėti žmogus. Žmogaus sprendimą priimančio asmens principas turi būti taikomas visomis aplinkybėmis, kad demokratiniai įgaliojimai nebūtų tyliai perduoti automatizuotoms sistemoms.
Teisė į žmogaus įsikišimąKiekvienas asmuo turėtų galėti gauti reikšmingą žmogaus įsikišimą sprendimuose, kuriuos viešosiose administracijose priima arba remia dirbtinis intelektas. Parlamentas prašo, kad ši teisė būtų pripažinta ir realiai užtikrinta.
Naujos teisės ChartijojeParlamentas ragina iš dalies pakeisti Pagrindinių teisių chartiją ir įtraukti į ją su dirbtiniu intelektu susijusias teises: apsaugą nuo giluminių klastočių, algoritminį skaidrumą, skaitmeninį apsisprendimą, apsaugą nuo algoritminės diskriminacijos ir atsakomybę žalos atveju.
Rinkimų teisė ir kampanijosJis prašo reformuoti Europos rinkimų teisę, kad būtų reglamentuojamas dirbtinio intelekto naudojimas kampanijose, politinėje reklamoje ir rinkėjų tikslinime, siekiant padaryti rinkimus atsparesnius dezinformacijai.
Įgyvendinimo aktų kontrolėVis dažnesnis deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų naudojimas dirbtinio intelekto srityje neturi silpninti Parlamento kaip teisėkūros institucijos vaidmens. Jis reikalauja sustiprintų kontrolės mechanizmų ir reguliaraus koordinavimo su Komisija ir Taryba, kuris galėtų būti įformintas tarpinstituciniu susitarimu.
Priimta 405 balsais už, 133 prieš ir 60 susilaikius, elektroninio vardinio balsavimo metu.
Praktiškai jūsų teisėse kol kas niekas nesikeičia: Parlamentas išreiškia politinę poziciją ir prašo kitų institucijų bei valstybių narių imtis veiksmų. Tačiau jis nustato kryptį: jei administracija naudoja dirbtinį intelektą rengdama su jumis susijusį sprendimą, žmogus turės galėti perimti iniciatyvą, o dirbtinis intelektas neturės spręsti vienas srityse, turinčiose teisinių ar socialinių pasekmių. Ragavimai dėl naujų teisių (prieš gilumines klastotes, už algoritmų skaidrumą) ir dėl geresnės rinkimų apsaugos būtų įgyvendinami keičiant sutartis ar įstatymus, o tai nebus nuspręsta šiuo balsavimu. Parlamentas taip pat prašo, kad Europos dirbtinio intelekto aktas būtų taikomas sistemingai ir skaidriai.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad žmogus realiai prižiūrėtų kiekvieną institucijose naudojamą dirbtinio intelekto priemonę ir kad bet kurį viešą sprendimą, priimtą pasitelkus dirbtinį intelektą, galėtų perimti žmogus. Tekstas nesukuria jokių privalomų taisyklių: tai politinė pozicija, priimta 405 balsais prieš 133, susilaikius 60, kuri nustato kryptį, bet palieka nepaliestus tikruosius atsakomybės ir sąnaudų klausimus.
Parlamentas iš esmės teisus: tylus demokratinių įgaliojimų perdavimas automatizuotoms sistemoms būtų rimtas nukrypimas. Tačiau rezoliucija nieko neįpareigoja. Stipriai patvirtintas žmogaus sprendėjo principas nepasako, kas kontroliuoja, kas atsako už blogą sprendimą ir kaip nukentėjęs pilietis gauna žalos atlyginimą. Be atsakomybės mechanizmo principas lieka ketinimų deklaracija.
Tekste reikalaujama, kad dirbtinio intelekto tiekėjai ir diegėjai prisiimtų proporcingą savo vaidmeniui atsakomybę, o našta nekristų galutiniams naudotojams. Tai teisinga intuicija: kas sprendžia, tas turi padengti išlaidas. Tačiau kol šis paskirstymas neįtvirtintas privalomame akte, jis nieko neapsaugo. Komisija raginama sistemingai taikyti dirbtinio intelekto reglamentą; ji neįpareigota to daryti kitaip, kaip tik politiniu spaudimu.
Prašymas persvarstyti Pagrindinių teisių chartiją, siekiant įtraukti su dirbtiniu intelektu susijusias teises, yra labiausiai ginčytinas punktas. Teisių pridėjimas neapibrėžiant jų turėtojo, įsipareigojusiojo ir sankcijos sukuria lūkestį be garantijos. Subsidiariu požiūriu pirmiausia reikėjo patikrinti, ar pakanka esamų teisių (duomenų apsauga, privatumas, nediskriminavimas), ir sustiprinti jų taikymą, o ne atverti sutarčių persvarstymo darbų.
Parlamentas taip pat nori teisės į prasmingą žmogaus įsikišimą administraciniuose sprendimuose, priimamuose pasitelkus dirbtinį intelektą. Ketinimas vertas pagyrimo, tačiau šios garantijos kainą reikia pasverti: administracijai tai reiškia procedūras, terminus ir darbuotojus. Tekste nepasakyta, kas moka, ir kaip išvengti, kad ši teisė netaptų dar viena eile. Esamų apskundimo būdų supaprastinimas būtų buvęs veiksmingesnis nei nauja paskelbta teisė.
Tekste pabrėžiama strateginė autonomija ir pirmenybė Sąjungoje sukurtoms ir prieglobstį turinčioms dirbtinio intelekto priemonėms. Tai teisėtas suvereniteto refleksas, tačiau jis neturi tapti protekcionistiniu refleksu. Technologinis suverenitetas kuriamas mažiau suskaidytos dirbtinio intelekto vidaus rinkos, investicijų ir atviros konkurencijos dėka, o ne biurokratine pirmenybe, kuri nuspręstų pirkėjų vietoje. Parlamentas iš dalies tai sako, tačiau pusiausvyra lieka trapi.
Balsavimas (405 už, 133 prieš, 60 susilaikiusių) rodo platų šios krypties palaikymą, bet ne vienbalsiškumą. Grupės, balsavusios prieš ar susilaikiusios, ne visais klausimais būtinai klysta: administracinės naštos ir naujų kontrolės sluoksnių sąnaudų klausimas lieka atviras. Parlamentas turėjo savo prašymus dėl naujų teisių ir naujų kontrolės mechanizmų susieti su jų sąnaudų administracijoms ir įmonėms vertinimu bei pasikartojančių prievolių panaikinimu.
Principas be sankcijos nėra garantija, tai tik pageidavimas.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad žmogus realiai prižiūrėtų kiekvieną institucijose naudojamą dirbtinio intelekto priemonę ir kad bet kurį viešą sprendimą, priimtą pasitelkus dirbtinį intelektą, galėtų perimti žmogus. Tekstas nesukuria jokių privalomų taisyklių: tai politinė pozicija, priimta 405 balsais prieš 133, susilaikius 60, kuri nustato kryptį, bet palieka nepaliestus tikruosius atsakomybės ir sąnaudų klausimus.
Parlamentas iš esmės teisus: tylus demokratinių įgaliojimų perdavimas automatizuotoms sistemoms būtų rimtas nukrypimas. Tačiau rezoliucija nieko neįpareigoja. Stipriai patvirtintas žmogaus sprendėjo principas nepasako, kas kontroliuoja, kas atsako už blogą sprendimą ir kaip nukentėjęs pilietis gauna žalos atlyginimą. Be atsakomybės mechanizmo principas lieka ketinimų deklaracija.
Tekste reikalaujama, kad dirbtinio intelekto tiekėjai ir diegėjai prisiimtų proporcingą savo vaidmeniui atsakomybę, o našta nekristų galutiniams naudotojams. Tai teisinga intuicija: kas sprendžia, tas turi padengti išlaidas. Tačiau kol šis paskirstymas neįtvirtintas privalomame akte, jis nieko neapsaugo. Komisija raginama sistemingai taikyti dirbtinio intelekto reglamentą; ji neįpareigota to daryti kitaip, kaip tik politiniu spaudimu.
Prašymas persvarstyti Pagrindinių teisių chartiją, siekiant įtraukti su dirbtiniu intelektu susijusias teises, yra labiausiai ginčytinas punktas. Teisių pridėjimas neapibrėžiant jų turėtojo, įsipareigojusiojo ir sankcijos sukuria lūkestį be garantijos. Subsidiariu požiūriu pirmiausia reikėjo patikrinti, ar pakanka esamų teisių (duomenų apsauga, privatumas, nediskriminavimas), ir sustiprinti jų taikymą, o ne atverti sutarčių persvarstymo darbų.
Parlamentas taip pat nori teisės į prasmingą žmogaus įsikišimą administraciniuose sprendimuose, priimamuose pasitelkus dirbtinį intelektą. Ketinimas vertas pagyrimo, tačiau šios garantijos kainą reikia pasverti: administracijai tai reiškia procedūras, terminus ir darbuotojus. Tekste nepasakyta, kas moka, ir kaip išvengti, kad ši teisė netaptų dar viena eile. Esamų apskundimo būdų supaprastinimas būtų buvęs veiksmingesnis nei nauja paskelbta teisė.
Tekste pabrėžiama strateginė autonomija ir pirmenybė Sąjungoje sukurtoms ir prieglobstį turinčioms dirbtinio intelekto priemonėms. Tai teisėtas suvereniteto refleksas, tačiau jis neturi tapti protekcionistiniu refleksu. Technologinis suverenitetas kuriamas mažiau suskaidytos dirbtinio intelekto vidaus rinkos, investicijų ir atviros konkurencijos dėka, o ne biurokratine pirmenybe, kuri nuspręstų pirkėjų vietoje. Parlamentas iš dalies tai sako, tačiau pusiausvyra lieka trapi.
Balsavimas (405 už, 133 prieš, 60 susilaikiusių) rodo platų šios krypties palaikymą, bet ne vienbalsiškumą. Grupės, balsavusios prieš ar susilaikiusios, ne visais klausimais būtinai klysta: administracinės naštos ir naujų kontrolės sluoksnių sąnaudų klausimas lieka atviras. Parlamentas turėjo savo prašymus dėl naujų teisių ir naujų kontrolės mechanizmų susieti su jų sąnaudų administracijoms ir įmonėms vertinimu bei pasikartojančių prievolių panaikinimu.
Principas be sankcijos nėra garantija, tai tik pageidavimas.