Europos Parlamentas priėmė poziciją, kuria iš dalies keičiamas Kritinių žaliavų reglamentas. Didelės įmonės per 9 mėnesius (vietoj 12) turės įvertinti tiekimo riziką ir imtis priemonių pažeidžiamumui mažinti. Įsteigiamas Europos kritinių žaliavų centras, kuris koordinuos bendrus pirkimus ir strategines atsargas.
Europos Sąjunga labai priklauso nuo daugelio kritinių žaliavų importo, kurios būtinos ekologinei ir skaitmeninei pertvarkai. 2024 m. reglamentu jau buvo siekiama užtikrinti šių tiekimų saugumą. Dabar Parlamentas stiprina šią sistemą, išplėsdamas didelių įmonių pareigas ir sukurdamas specialią struktūrą, kad būtų galima geriau numatyti trūkumus.
Sutrumpintas rizikos vertinimo terminasDidelės įmonės, naudojančios strategines žaliavas, per 9 mėnesius nuo Komisijos pranešimo, o vėliau ne rečiau kaip kas trejus metus, turės atlikti savo tiekimo grandinės rizikos vertinimą. Anksčiau terminas buvo 12 mėnesių.
Patikslintos švelninimo priemonėsEsant dideliam pažeidžiamumui, įmonės turės imtis priemonių, pavyzdžiui, apriboti žaliavų naudojimą, gerinti efektyvumą, diversifikuoti tiekėjus, naudoti antrines žaliavas, pakeisti jas arba kaupti atsargas, įskaitant bendrus pirkimus. Komisija galės patikslinti šias priemones deleguotuoju aktu.
Naujas Europos kritinių žaliavų centrasĮsteigiamas juridinis asmuo, kuris koordinuos bendrus pirkimus, valdys strategines ir nepaprastosios padėties atsargas, rengs atsparumo planus ir rems projektus. Tai nėra reglamentuojamosios atsargos su slenksčiu.
Nuolatinio magnetų skaidrumasNuo 2027 m. gegužės 24 d. arba praėjus dvejiems metams po deleguotojo akto priėmimo (taikoma vėlesnė data), rinkos dalyviai, tiekiantys produktus, kuriuose yra daugiau kaip 0,2 kg nuolatinių magnetų, turės paskelbti perdirbtų žaliavų (neodimio, disprozio ir kt.) procentinę dalį. Komisija skaičiavimo ir tikrinimo taisykles priims iki 2026 m. gruodžio mėn.
Vienos nuostatos panaikinimasPanaikinamas 2024 m. reglamento 24 straipsnio 6 dalis. Deleguotieji įgaliojimai atnaujinami, kad apimtų naujas švelninimo priemones, produktų, kuriuose yra nuolatinių magnetų, įtraukimą ir perdirbto turinio skaičiavimo taisykles, aštuonerių metų laikotarpiui nuo 2024 m. birželio 24 d.
Parlamentas priėmė šią poziciją 470 balsų už, 83 prieš ir 108 susilaikius.
Piliečiai matys geresnį kasdieniuose produktuose (elektromobiliuose, vėjo jėgainėse, elektronikoje) naudojamų kritinių žaliavų atsekamumą. Europos centro įsteigimas ilgainiui galėtų sumažinti trūkumo riziką ir stabilizuoti kainas. Įmonės turės būti skaidresnės dėl medžiagų kilmės ir nuolatinių magnetų perdirbto turinio, o tai skatins žiedinę ekonomiką. Dėl šios pozicijos dar reikės derėtis su valstybėmis narėmis, kol ji taps įstatymu.
Europos Parlamentas priėmė poziciją, kuria keičiamas Kritinės svarbos žaliavų reglamentas. Didžiosios įmonės per 9 mėnesius (vietoj 12) turės įvertinti tiekimo riziką ir imtis priemonių pažeidžiamumui mažinti. Įsteigiamas Europos kritinės svarbos žaliavų centras, kuris koordinuos bendruosius pirkimus ir strategines atsargas. Už pagirtino tikslo užtikrinti mūsų tiekimą slypi naujas biurokratijos ir apribojimų sluoksnis, negarantuojantis, kad išlaidos bus suvaldytos.
Europos kritinės svarbos žaliavų centro įsteigimas pateikiamas kaip atsakas į Sąjungos priklausomybę. Tačiau papildoma institucija su valdyba, vykdomuoju direktoriumi ir darbo grupėmis nesukurs nė uncijos ličio ar retųjų žemių. Ji pridės dar vieną sprendimų priėmimo sluoksnį su savo veiklos išlaidomis ir terminais. Bendrieji pirkimai ir strateginės atsargos yra mechanizmai, galintys turėti prasmės, tačiau jie reikalauja gebėjimo greitai vykdyti ir prisiimti riziką. O siūlomas valdymas, kai valdyboje kiekviena valstybė narė turi vieną balsą, o Komisija du, labiau primena konsensuso mašiną nei reagavimo operatorių.
Įmonės turės prisitaikyti prie naujų prievolių. Tiekimo grandinės rizikos vertinimas, dabar reikalaujamas per devynis mėnesius nuo pranešimo ir ne rečiau kaip kas trejus metus, reiškia tikrą administracinę naštą. Komisija galės prašyti paaiškinimų, o įmonės turės atsakyti per 60 dienų. Mažajai ir vidutinei įmonei tai reiškia retų išteklių sutelkimą ataskaitoms rengti, o ne investicijoms į gavybą ar perdirbimą. Tekste numatyta, kad Komisija teiks gaires, tačiau atitikties išlaidos tenka įmonėms.
Nuolatinių magnetų skaidrumas yra dar vienas gerų ketinimų pavyzdys, kuris virsta išlaidomis. Nuo 2027 m. rinkos dalyviai turės skelbti perdirbtų medžiagų procentą magnetuose, sveriančiuose daugiau kaip 0,2 kg. Komisija apskaičiavimo ir tikrinimo taisykles priims iki 2026 m. gruodžio mėn. Pramonei tai reiškia smulkaus atsekamumo, dažnai brangaus, įdiegimą, negarantuojant, kad tai iš tikrųjų paskatins perdirbimą. Veiksmingesnis požiūris būtų buvęs leisti privatiems veikėjams plėtoti pelningas perdirbimo grandines, remiamas paprastos ir stabilios reguliavimo sistemos, o ne ataskaitų teikimo prievolių.
Parlamentas panaikino 24 straipsnio 6 dalį, kurios turinys nenurodytas, tačiau pridėjo naujų prievolių ir naują instituciją. Užuot palengvinęs įmonėms tenkančią naštą, jis ją padidino. Produktų, kuriems taikomas rizikos vertinimas, sąrašas išplėstas, o Komisija deleguotuoju aktu galės pridėti kategorijų. Šis lankstumas sveikintinas, tačiau jis sukuria teisinį netikrumą įmonėms, kurios nežino, kuriems produktams tai bus taikoma rytoj. Reguliavimo stabilumas yra ilgalaikių investicijų sąlyga, ypač gavybos ir pramonės sektoriuose.
Parlamento pozicija dar turi būti derinama su valstybėmis narėmis. Ji atspindi intervencinę viziją, kai Sąjunga siekia planuoti tiekimo grandines, o ne išlaisvinti iniciatyvas. Subsidiarumu grindžiamas požiūris būtų buvęs leisti valstybėms narėms ir įmonėms prisiimti atsakomybę, palengvinti Europos išteklių naudojimą, paspartinti leidimų procedūras ir sudaryti prekybos susitarimus. Vietoj to kuriamas Centras ir kraunamos prievolės. Sumokės mokesčių mokėtojas ir vartotojas.
Dar vienas Centras nesukurs nė uncijos ličio, tačiau pridės biurokratijos sluoksnį ir išlaidų tiems, kurie gamina.
Europos Parlamentas priėmė poziciją, kuria keičiamas Kritinės svarbos žaliavų reglamentas. Didžiosios įmonės per 9 mėnesius (vietoj 12) turės įvertinti tiekimo riziką ir imtis priemonių pažeidžiamumui mažinti. Įsteigiamas Europos kritinės svarbos žaliavų centras, kuris koordinuos bendruosius pirkimus ir strategines atsargas. Už pagirtino tikslo užtikrinti mūsų tiekimą slypi naujas biurokratijos ir apribojimų sluoksnis, negarantuojantis, kad išlaidos bus suvaldytos.
Europos kritinės svarbos žaliavų centro įsteigimas pateikiamas kaip atsakas į Sąjungos priklausomybę. Tačiau papildoma institucija su valdyba, vykdomuoju direktoriumi ir darbo grupėmis nesukurs nė uncijos ličio ar retųjų žemių. Ji pridės dar vieną sprendimų priėmimo sluoksnį su savo veiklos išlaidomis ir terminais. Bendrieji pirkimai ir strateginės atsargos yra mechanizmai, galintys turėti prasmės, tačiau jie reikalauja gebėjimo greitai vykdyti ir prisiimti riziką. O siūlomas valdymas, kai valdyboje kiekviena valstybė narė turi vieną balsą, o Komisija du, labiau primena konsensuso mašiną nei reagavimo operatorių.
Įmonės turės prisitaikyti prie naujų prievolių. Tiekimo grandinės rizikos vertinimas, dabar reikalaujamas per devynis mėnesius nuo pranešimo ir ne rečiau kaip kas trejus metus, reiškia tikrą administracinę naštą. Komisija galės prašyti paaiškinimų, o įmonės turės atsakyti per 60 dienų. Mažajai ir vidutinei įmonei tai reiškia retų išteklių sutelkimą ataskaitoms rengti, o ne investicijoms į gavybą ar perdirbimą. Tekste numatyta, kad Komisija teiks gaires, tačiau atitikties išlaidos tenka įmonėms.
Nuolatinių magnetų skaidrumas yra dar vienas gerų ketinimų pavyzdys, kuris virsta išlaidomis. Nuo 2027 m. rinkos dalyviai turės skelbti perdirbtų medžiagų procentą magnetuose, sveriančiuose daugiau kaip 0,2 kg. Komisija apskaičiavimo ir tikrinimo taisykles priims iki 2026 m. gruodžio mėn. Pramonei tai reiškia smulkaus atsekamumo, dažnai brangaus, įdiegimą, negarantuojant, kad tai iš tikrųjų paskatins perdirbimą. Veiksmingesnis požiūris būtų buvęs leisti privatiems veikėjams plėtoti pelningas perdirbimo grandines, remiamas paprastos ir stabilios reguliavimo sistemos, o ne ataskaitų teikimo prievolių.
Parlamentas panaikino 24 straipsnio 6 dalį, kurios turinys nenurodytas, tačiau pridėjo naujų prievolių ir naują instituciją. Užuot palengvinęs įmonėms tenkančią naštą, jis ją padidino. Produktų, kuriems taikomas rizikos vertinimas, sąrašas išplėstas, o Komisija deleguotuoju aktu galės pridėti kategorijų. Šis lankstumas sveikintinas, tačiau jis sukuria teisinį netikrumą įmonėms, kurios nežino, kuriems produktams tai bus taikoma rytoj. Reguliavimo stabilumas yra ilgalaikių investicijų sąlyga, ypač gavybos ir pramonės sektoriuose.
Parlamento pozicija dar turi būti derinama su valstybėmis narėmis. Ji atspindi intervencinę viziją, kai Sąjunga siekia planuoti tiekimo grandines, o ne išlaisvinti iniciatyvas. Subsidiarumu grindžiamas požiūris būtų buvęs leisti valstybėms narėms ir įmonėms prisiimti atsakomybę, palengvinti Europos išteklių naudojimą, paspartinti leidimų procedūras ir sudaryti prekybos susitarimus. Vietoj to kuriamas Centras ir kraunamos prievolės. Sumokės mokesčių mokėtojas ir vartotojas.
Dar vienas Centras nesukurs nė uncijos ličio, tačiau pridės biurokratijos sluoksnį ir išlaidų tiems, kurie gamina.
