Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria prašo Komisijos parengti teisėkūros pasiūlymą dėl psichosocialinių pavojų, streso ir psichikos sveikatos darbe. Jis taip pat prašo, kad šie pavojai būtų aiškiai pripažinti galinčiais sukelti profesines ligas, įskaitant psichikos sveikatos problemas. Tekstas nėra teisės aktas: tai prašymas Komisijai, kuri pirmiausia turi atlikti poveikio vertinimą. Parlamentas prašo, kad šis būsimas pasiūlymas būtų finansuojamas iš esamų biudžeto asignavimų.
Su darbu susiję psichosocialiniai pavojai (perkrova, nepakeliamas tempas, priekabiavimas, prasmės praradimas, neaiškios ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo) yra vis geriau dokumentuojami. Parlamentas mano, kad Europos saugos ir sveikatos darbe sistema, kurios pagrindai iš esmės siekia 1989 ir 1990 metus, jų nepakankamai aiškiai apima. Todėl jis prašo Komisijos įvertinti galiojančius teisės aktus ir paskui pasiūlyti specialų tekstą, remiantis Sutarties taisyklėmis, leidžiančiomis gerinti darbo sąlygas. Rezoliucijoje taip pat pabrėžiama, kad profesinių ligų pripažinimas ir įrodinėjimo taisyklės lieka valstybių narių ir jų socialinės apsaugos sistemų kompetencija.
Pripažinimas profesinėmis ligomisParlamentas prašo Komisijos ir valstybių narių aiškiai pripažinti, kad su darbu susiję psichosocialiniai pavojai gali sukelti profesines ligas, įskaitant psichikos sveikatos problemas. Jis taip pat prašo peržiūrėti Europos profesinių ligų sąrašą (2022/2337 rekomendaciją), kad šie atvejai būtų į jį įtraukti.
Privalomi ir reguliarūs rizikos vertinimaiValstybės narės raginamos pagal galiojančius pagrindų direktyvos dėl saugos ir sveikatos darbe įsipareigojimus užtikrinti, kad psichosocialinių pavojų vertinimai būtų privalomi, atliekami reguliariais intervalais ir kiekvieną kartą, kai įvyksta reikšmingų darbo vietos pokyčių, dalyvaujant darbuotojams ir jų atstovams. Šiuose vertinimuose taip pat turi būti atsižvelgiama į lyčių aspektą ir skiriamas ypatingas dėmesys nėščioms moterims arba moterims, grįžtančioms po motinystės atostogų, taip pat darbuotojams, grįžtantiems po tėvystės atostogų.
Smurtas ir priekabiavimas: nulinė tolerancijaVisos smurto ir seksistinio priekabiavimo darbe formos turi būti aiškiai pripažintos psichosocialiniu pavojumi, kurį reikia prevenciškai valdyti. Parlamentas prašo aiškių darbdavių pareigų, įskaitant saugius pranešimo mechanizmus ir veiksmingą aukų apsaugą, ir ragina valstybes nares ratifikuoti TDO konvenciją Nr. 190 dėl smurto ir priekabiavimo.
Sustiprinta darbo inspekcijaParlamentas prašo Komisijos pasiūlyti Tarybos rekomendaciją, kurioje būtų nustatyti minimalūs Sąjungos lygmens darbo inspekcijos standartai, su suderintais vertinimo ir stebėsenos įrankiais bei pakankamais ištekliais. Jis taip pat prašo sustiprinti Europos darbo institucijos įgaliojimus.
Nuotolinis darbas ir grįžimas į darbąParlamentas pabrėžia, kad ilgalaikė izoliacija ir neaiškios ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo didina streso ir profesinio perdegimo riziką. Jis pasisako už subalansuotą ir savanorišką nuotolinio darbo požiūrį, su tiesioginio bendravimo laiku, ir už pritaikytas grįžimo į darbą programas po ligos ar psichosocialinių sunkumų.
Rezoliucija buvo priimta 413 balsų už, 210 prieš ir 29 susilaikius, elektroninio vardinio balsavimo metu.
Darbuotojams šis balsavimas dar nesukuria naujų tiesiogiai taikomų teisių: juo prašoma Komisijos parengti teisėkūros pasiūlymą ir pirmiausia atlikti poveikio vertinimą. Jei šis pasiūlymas bus pateiktas, jis galėtų lemti sistemingesnius psichosocialinių pavojų vertinimus visose darbo vietose, geresnį su darbu susijusių psichikos sveikatos problemų pripažinimą profesinėmis ligomis ir geriau aprūpintą darbo inspekciją. Darbdaviams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, Parlamentas primygtinai reikalauja, kad būsimos taisyklės būtų lengvai taikomos ir lydimos supaprastintų priemonių, sektorinių gairių ir tikslinės paramos. Parlamentas taip pat patikslina, kad taisyklės dėl įrodinėjimo naštos ir profesinių ligų pripažinimo lieka valstybių narių ir jų socialinės apsaugos sistemų kompetencija.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria prašo Komisijos pasiūlyti įstatymą dėl psichosocialinės rizikos darbe, pripažinti šią riziką profesinėmis ligomis ir sustiprinti inspekcijas. Tekstas nėra įstatymas: tai politinis prašymas, priimtas 413 balsų prieš 210, susilaikius 29. Tikrasis klausimas nėra tai, ar stresas darbe egzistuoja, o tai, kas apmokės papildomos teisinės bazės sąskaitą ir ar ji tikrai padės įmonėms bei darbuotojams.
Parlamentas čia nekuria teisės aktų: jis prašo Komisijos įvertinti ir tada pasiūlyti. Tai procedūra, numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnyje, ir tai yra gerai. Poveikio vertinimas su konkurencingumo testu ir MVĮ testu įpareigoja apskaičiuoti išlaidas prieš nustatant prievoles. Per daug Europos teisės aktų gimsta be šios disciplinos. Rezoliucija taip pat prašo, kad būsimas pasiūlymas užpildytų spragas nesukuriant perteklinių priemonių, o jo išlaidos būtų padengtos iš esamų asignavimų. Popieriuje metodas yra tvarkingas.
Tačiau pačioje rezoliucijoje jau yra prievolių sąrašas: privalomi vertinimai reguliariais intervalais, specializuoti nuolatiniai mokymai, saugūs pranešimo mechanizmai, grįžimo į darbą programos, algoritminio valdymo integravimas į sveikatos ir saugos sistemas. Kiekviena iš šių priemonių darbdaviui kainuoja, ypač MVĮ, kuri neturi nei specialaus žmogiškųjų išteklių skyriaus, nei teisininko. Parlamentas tai pusiau pripažįsta prašydamas supaprastintų priemonių ir sektorinių gairių. Reikės patikrinti, ar šios priemonės nevirsta nauju formų sluoksniu.
Parlamentas prašo, kad psichosocialinė rizika būtų aiškiai pripažinta galinčia sukelti profesines ligas, įskaitant psichikos sveikatos problemas, ir kad būtų peržiūrėtas Europos profesinių ligų sąrašas. Pripažinimas yra teisėtas: darbuotojas, kurio sveikatą sugriovė darbo sąlygos, turi galėti gauti kompensaciją. Tačiau šis pripažinimas priklauso nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms, ir tekstas tai primena. Jis netgi prieštarauja bet kokiai priežastingumo prezumpcijai, kuri priverstų darbdavį įrodyti neigiamą faktą, o tai būtų nepriimtinas įrodinėjimo pareigos apvertimas, ypač mažoms įmonėms.
Velnias slypi taikyme. Jei pripažinimo kriterijai per platūs, darbdaviai bus skatinami apsidrausti daugindami vertinimus ir mokymus, o tai padidins išlaidas nebūtinai pagerindama prevenciją. Jei kriterijai per siauri, nukentėjusieji liks be teisių gynimo priemonių. Parlamentas perduoda kamuolį valstybėms narėms ir socialiniams partneriams, o tai atitinka subsidiarumo principą. Tačiau jis taip pat prašo aiškaus europinio psichosocialinės rizikos apibrėžimo, įtraukiant skaitmeninę priežiūrą ir algoritminį valdymą. Bendras apibrėžimas gali padėti, jei netaps standžiu katalogu, kurį teisėjai aiškins plačiai.
Parlamentas prašo Tarybos rekomendacijos, nustatančios minimalius darbo inspekcijų standartus, ir Europos darbo institucijos įgaliojimų stiprinimo. Rekomendacija nėra privaloma, tačiau ji gali suvienodinti praktiką ir užkirsti kelią tam, kad įmonėms būtų taikomi skirtingi reikalavimai priklausomai nuo šalies. Europos darbo institucijos stiprinimas, kita vertus, vertas atidaus svarstymo: daugiau koordinavimo gali būti naudinga, tačiau jis neturi virsti papildoma biurokratija, nutolinančia sprendimus nuo vietos realijų.
Rezoliucija taip pat pabrėžia, kad reikia subalansuoto ir savanoriško požiūrio į nuotolinį darbą, su tiesioginio kontakto laiku. Tai sveikintinas pripažinimas, kad izoliacija ir neaiški riba tarp profesinio ir privataus gyvenimo yra rizikos veiksniai. Tačiau nuotolinis darbas išlieka sutartinė praktika tarp darbdavio ir darbuotojo, ir valstybėms narėms nereikia naujos direktyvos gerajai praktikai reglamentuoti. Požiūris, grindžiamas kolektyvinėmis derybomis ir individualia atsakomybe, būtų veiksmingesnis nei vienodas Europos standartas.
Pripažinti kančią darbe yra teisinga; paversti ją nauja formų gamykla būtų klaida.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria prašo Komisijos pasiūlyti įstatymą dėl psichosocialinės rizikos darbe, pripažinti šią riziką profesinėmis ligomis ir sustiprinti inspekcijas. Tekstas nėra įstatymas: tai politinis prašymas, priimtas 413 balsų prieš 210, susilaikius 29. Tikrasis klausimas nėra tai, ar stresas darbe egzistuoja, o tai, kas apmokės papildomos teisinės bazės sąskaitą ir ar ji tikrai padės įmonėms bei darbuotojams.
Parlamentas čia nekuria teisės aktų: jis prašo Komisijos įvertinti ir tada pasiūlyti. Tai procedūra, numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnyje, ir tai yra gerai. Poveikio vertinimas su konkurencingumo testu ir MVĮ testu įpareigoja apskaičiuoti išlaidas prieš nustatant prievoles. Per daug Europos teisės aktų gimsta be šios disciplinos. Rezoliucija taip pat prašo, kad būsimas pasiūlymas užpildytų spragas nesukuriant perteklinių priemonių, o jo išlaidos būtų padengtos iš esamų asignavimų. Popieriuje metodas yra tvarkingas.
Tačiau pačioje rezoliucijoje jau yra prievolių sąrašas: privalomi vertinimai reguliariais intervalais, specializuoti nuolatiniai mokymai, saugūs pranešimo mechanizmai, grįžimo į darbą programos, algoritminio valdymo integravimas į sveikatos ir saugos sistemas. Kiekviena iš šių priemonių darbdaviui kainuoja, ypač MVĮ, kuri neturi nei specialaus žmogiškųjų išteklių skyriaus, nei teisininko. Parlamentas tai pusiau pripažįsta prašydamas supaprastintų priemonių ir sektorinių gairių. Reikės patikrinti, ar šios priemonės nevirsta nauju formų sluoksniu.
Parlamentas prašo, kad psichosocialinė rizika būtų aiškiai pripažinta galinčia sukelti profesines ligas, įskaitant psichikos sveikatos problemas, ir kad būtų peržiūrėtas Europos profesinių ligų sąrašas. Pripažinimas yra teisėtas: darbuotojas, kurio sveikatą sugriovė darbo sąlygos, turi galėti gauti kompensaciją. Tačiau šis pripažinimas priklauso nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms, ir tekstas tai primena. Jis netgi prieštarauja bet kokiai priežastingumo prezumpcijai, kuri priverstų darbdavį įrodyti neigiamą faktą, o tai būtų nepriimtinas įrodinėjimo pareigos apvertimas, ypač mažoms įmonėms.
Velnias slypi taikyme. Jei pripažinimo kriterijai per platūs, darbdaviai bus skatinami apsidrausti daugindami vertinimus ir mokymus, o tai padidins išlaidas nebūtinai pagerindama prevenciją. Jei kriterijai per siauri, nukentėjusieji liks be teisių gynimo priemonių. Parlamentas perduoda kamuolį valstybėms narėms ir socialiniams partneriams, o tai atitinka subsidiarumo principą. Tačiau jis taip pat prašo aiškaus europinio psichosocialinės rizikos apibrėžimo, įtraukiant skaitmeninę priežiūrą ir algoritminį valdymą. Bendras apibrėžimas gali padėti, jei netaps standžiu katalogu, kurį teisėjai aiškins plačiai.
Parlamentas prašo Tarybos rekomendacijos, nustatančios minimalius darbo inspekcijų standartus, ir Europos darbo institucijos įgaliojimų stiprinimo. Rekomendacija nėra privaloma, tačiau ji gali suvienodinti praktiką ir užkirsti kelią tam, kad įmonėms būtų taikomi skirtingi reikalavimai priklausomai nuo šalies. Europos darbo institucijos stiprinimas, kita vertus, vertas atidaus svarstymo: daugiau koordinavimo gali būti naudinga, tačiau jis neturi virsti papildoma biurokratija, nutolinančia sprendimus nuo vietos realijų.
Rezoliucija taip pat pabrėžia, kad reikia subalansuoto ir savanoriško požiūrio į nuotolinį darbą, su tiesioginio kontakto laiku. Tai sveikintinas pripažinimas, kad izoliacija ir neaiški riba tarp profesinio ir privataus gyvenimo yra rizikos veiksniai. Tačiau nuotolinis darbas išlieka sutartinė praktika tarp darbdavio ir darbuotojo, ir valstybėms narėms nereikia naujos direktyvos gerajai praktikai reglamentuoti. Požiūris, grindžiamas kolektyvinėmis derybomis ir individualia atsakomybe, būtų veiksmingesnis nei vienodas Europos standartas.
Pripažinti kančią darbe yra teisinga; paversti ją nauja formų gamykla būtų klaida.
