Europos Parlamentas su pakeitimais patvirtino Komisijos pasiūlymą, kuriuo atnaujinamos Sąjungos piliečių, neturinčių atstovo trečiojoje šalyje, konsulinės apsaugos taisyklės. Parlamento nariai visų pirma nustatė 48 valandų terminą krizės atveju, išskirtinių konsulinių išlaidų kompensavimą per 12 mėnesių ir papildomą vertinimą po dvejų metų. Šis tekstas yra Parlamento pozicija konsultavimosi procedūroje; tai nėra derybų įgaliojimai.
Kai Sąjungos pilietis yra trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybė narė neturi ambasados ar konsulato, jis turi teisę į kitos valstybės narės konsulinę apsaugą. 2015 m. direktyva reglamentuoja šią tarpusavio pagalbą, tačiau neseni krizės atvejai parodė trūkumų nustatant susijusius asmenis, koordinuojant kelionių patarimus ir padengiant dideles išlaidas. Komisija pasiūlė modernizuoti šią sistemą; Parlamentas balsavo už pakeitimus, kuriais stiprinami veiklos įrankiai ir duomenų apsauga.
48 valandų terminas krizės atvejuKai dėl krizės pilietis ilgiau nei 48 valandas negali saugiai pasiekti savo ambasados ar konsulato arba būti jų priimtas, jis laikomas neturinčiu atstovo. Valstybės narės ir Sąjungos delegacijos turi kiek įmanoma labiau automatizuoti šį nustatymą.
Kompensavimas per 12 mėnesiųJei dėl konsulinės apsaugos, teikiamos piliečiui, neturinčiam atstovo, atsiranda išskirtinai didelių ir pagrįstų transporto, apgyvendinimo ar vertimo išlaidų, pagalbą teikianti valstybė narė gali per 12 mėnesių nuo pagalbos suteikimo dienos prašyti tiesioginio kompensavimo iš pilietybės valstybės. Pradiniame pasiūlyme nebuvo numatytas toks tiesioginis valstybių narių tarpusavio kompensavimas.
Kasmetinės konsulinės pratybosBendros konsulinės ekstremaliųjų situacijų sistemos turi apimti veiklos mechanizmus ir būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per metus rengiant konsulines pratybas. Valstybės narės taip pat keičiasi kelionių patarimais ir koordinuoja jų nuoseklumą bet kuriame krizės etape, padedamos Europos išorės veiksmų tarnybos.
Informavimas apie piliečiusValstybės narės turi informuoti savo piliečius apie jų teisę į konsulinę apsaugą, visų pirma teikdamos kelionių patarimus, rengdamos kampanijas, naudodamos skaitmenines platformas, mobiliąsias programėles ir automatinio trumpųjų žinučių pranešimo sistemas.
Reglamentuojami jautrūs duomenysNacionalinės institucijos ir Sąjungos institucijos gali tvarkyti specialių kategorijų asmens duomenis ir duomenis apie apkaltinamuosius nuosprendžius, kai tai griežtai būtina konsulinės apsaugos užduotims atlikti. Perdavimas trečiosioms šalims leidžiamas tik tuo atveju, jei jis tiesiogiai susijęs su šiomis užduotimis ir atitinka Europos duomenų apsaugos taisykles.
Vertinimas po dvejų metųKomisija įvertins direktyvos įgyvendinimą praėjus dvejiems metams po perkėlimo termino, visų pirma siekdama patikrinti, ar jos taikymo sritis veiksmingai apsaugo pabėgėlius ir kitus teisėtai valstybėje narėje gyvenančius asmenis. Po penkerių metų taip pat numatytas perkėlimo ir taikymo vertinimas, prireikus kartu su teisėkūros pasiūlymu.
Parlamentas priėmė tekstą 470 balsų už, 180 prieš ir 18 susilaikius per elektroninį vardinį balsavimą.
Praktiškai Sąjungos pilietis, įstrigęs trečiojoje šalyje per krizę ir negalintis pasiekti savo ambasados ar konsulato, po 48 valandų bus laikomas neturinčiu atstovo ir galės gauti kitos valstybės narės pagalbą. Išskirtinės šios pagalbos išlaidos galės būti kompensuojamos tarp valstybių narių per metus, o tai mažina nenorą imtis veiksmų. Keliautojai gaus daugiau informacijos ir realaus laiko pranešimų, o jų jautrūs duomenys galės būti tvarkomi tik tuo atveju, jei tai griežtai būtina jų apsaugai. Tekstas dar turi pereiti konsultavimosi procedūrą, kad taptų įstatymu.
Sąjungos pilietis, įstrigęs trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybė neturi ambasados, turi galėti pasikliauti kitos valstybės narės pagalba. Parlamentas priėmė teisėkūros rezoliuciją, kuria iš dalies keičiamas Komisijos pasiūlymas: joje nustatomas 48 valandų terminas krizės atveju, organizuojamas išskirtinių išlaidų kompensavimas per 12 mėnesių ir numatomi kasmetiniai konsuliniai mokymai. Balsavimas (470 už, 180 prieš, 18 susilaikiusių) nėra derybų mandatas: tai Parlamento pozicija konsultavimosi procedūroje, prieš Tarybai priimant sprendimą.
Parlamentas įtvirtina paprastą taisyklę: praėjus daugiau kaip 48 valandoms be galimybės susisiekti su savo šalies institucijomis, Sąjungos pilietis laikomas neatstovaujamu. Tai nėra teisė į automatišką pagalbą, bet identifikavimo kriterijus, įpareigojantis valstybes nares ir delegacijas automatizuoti savo procedūras. Tikslas yra užkirsti kelią tam, kad administracinis lėtumas krizės metu neatimtų iš žmogaus pagalbos.
Šis mechanizmas turi kainą: valstybės narės turės investuoti į informacines sistemas ir kasmetinius mokymus. Tačiau neveikimo kaina matuojama žmonių gyvybėmis ir be pagalbos paliktais piliečiais. Kyla klausimas ne, ar šios priemonės būtinos, o ar jos bus iš tikrųjų veiksmingos ir finansuojamos. EIVT biudžetas ir darbuotojų skaičius turės didėti, nors tekste nenustatyta jokia suma.
Pradiniame pasiūlyme nebuvo numatytas tiesioginis kompensavimas tarp valstybių narių už išskirtines konsulines išlaidas. Parlamentas jį įtraukė: valstybė, teikianti pagalbą, gali reikalauti iš pilietybės valstybės patirtų transporto, apgyvendinimo ar vertimo išlaidų per 12 mėnesių. Ši priemonė grindžiama paskatos logika: be kompensacijos valstybė dvejotų, ar prisiimti dideles išlaidas už pilietį, kuris nėra jos pilietis. Kompensavimas pašalina šį nenorą ir suderina interesus.
Vis dėlto mechanizmas apima tik 9 straipsnio a), b), c) ir e) punktuose nurodytas situacijas ir numato, kad išlaidos turi būti „būtinos ir pagrįstos“. Valstybėms narėms liks diskrecijos erdvė, kuri galėtų vėl sukurti skirtumus. Mokesčių mokėtojas mokės du kartus: vieną kartą už savo konsulatą, kitą kartą kaip kompensaciją valstybei, kuri padėjo. Solidarumas turi kainą, bet ji mažesnė nei solidarumo nebuvimas.
Tekstas leidžia tvarkyti specialių kategorijų asmens duomenis (sveikatos, veido atvaizdų, apkaltinamųjų nuosprendžių), kai tai griežtai būtina konsulinei apsaugai. Perdavimas į trečiąsias šalis leidžiamas tik jei jis tiesiogiai susijęs su šiomis užduotimis ir atitinka BDAR. Šis požiūris yra subalansuotas: pripažįstama, kad konsulinei pagalbai gali prireikti jautrios informacijos, kartu reglamentuojamas jos naudojimas.
Galima apgailestauti, kad tekstas nenuėjo toliau supaprastinimo link: konsulinės institucijos tebėra saistomos daugybės deklaravimo prievolių, o administracinė našta labiausiai kris mažiems konsuliniams postams. Subsidiarumo principu grindžiamas požiūris galėjo patikėti valstybėms narėms pačioms apibrėžti savo procedūras laikantis BDAR principų, užuot pridėjus dar vieną išsamių taisyklių sluoksnį.
48 valandos, kad būtum laikomas neatstovaujamu: terminas trumpas, bet jis geriau nei amžina nežinomybė.
Sąjungos pilietis, įstrigęs trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybė neturi ambasados, turi galėti pasikliauti kitos valstybės narės pagalba. Parlamentas priėmė teisėkūros rezoliuciją, kuria iš dalies keičiamas Komisijos pasiūlymas: joje nustatomas 48 valandų terminas krizės atveju, organizuojamas išskirtinių išlaidų kompensavimas per 12 mėnesių ir numatomi kasmetiniai konsuliniai mokymai. Balsavimas (470 už, 180 prieš, 18 susilaikiusių) nėra derybų mandatas: tai Parlamento pozicija konsultavimosi procedūroje, prieš Tarybai priimant sprendimą.
Parlamentas įtvirtina paprastą taisyklę: praėjus daugiau kaip 48 valandoms be galimybės susisiekti su savo šalies institucijomis, Sąjungos pilietis laikomas neatstovaujamu. Tai nėra teisė į automatišką pagalbą, bet identifikavimo kriterijus, įpareigojantis valstybes nares ir delegacijas automatizuoti savo procedūras. Tikslas yra užkirsti kelią tam, kad administracinis lėtumas krizės metu neatimtų iš žmogaus pagalbos.
Šis mechanizmas turi kainą: valstybės narės turės investuoti į informacines sistemas ir kasmetinius mokymus. Tačiau neveikimo kaina matuojama žmonių gyvybėmis ir be pagalbos paliktais piliečiais. Kyla klausimas ne, ar šios priemonės būtinos, o ar jos bus iš tikrųjų veiksmingos ir finansuojamos. EIVT biudžetas ir darbuotojų skaičius turės didėti, nors tekste nenustatyta jokia suma.
Pradiniame pasiūlyme nebuvo numatytas tiesioginis kompensavimas tarp valstybių narių už išskirtines konsulines išlaidas. Parlamentas jį įtraukė: valstybė, teikianti pagalbą, gali reikalauti iš pilietybės valstybės patirtų transporto, apgyvendinimo ar vertimo išlaidų per 12 mėnesių. Ši priemonė grindžiama paskatos logika: be kompensacijos valstybė dvejotų, ar prisiimti dideles išlaidas už pilietį, kuris nėra jos pilietis. Kompensavimas pašalina šį nenorą ir suderina interesus.
Vis dėlto mechanizmas apima tik 9 straipsnio a), b), c) ir e) punktuose nurodytas situacijas ir numato, kad išlaidos turi būti „būtinos ir pagrįstos“. Valstybėms narėms liks diskrecijos erdvė, kuri galėtų vėl sukurti skirtumus. Mokesčių mokėtojas mokės du kartus: vieną kartą už savo konsulatą, kitą kartą kaip kompensaciją valstybei, kuri padėjo. Solidarumas turi kainą, bet ji mažesnė nei solidarumo nebuvimas.
Tekstas leidžia tvarkyti specialių kategorijų asmens duomenis (sveikatos, veido atvaizdų, apkaltinamųjų nuosprendžių), kai tai griežtai būtina konsulinei apsaugai. Perdavimas į trečiąsias šalis leidžiamas tik jei jis tiesiogiai susijęs su šiomis užduotimis ir atitinka BDAR. Šis požiūris yra subalansuotas: pripažįstama, kad konsulinei pagalbai gali prireikti jautrios informacijos, kartu reglamentuojamas jos naudojimas.
Galima apgailestauti, kad tekstas nenuėjo toliau supaprastinimo link: konsulinės institucijos tebėra saistomos daugybės deklaravimo prievolių, o administracinė našta labiausiai kris mažiems konsuliniams postams. Subsidiarumo principu grindžiamas požiūris galėjo patikėti valstybėms narėms pačioms apibrėžti savo procedūras laikantis BDAR principų, užuot pridėjus dar vieną išsamių taisyklių sluoksnį.
48 valandos, kad būtum laikomas neatstovaujamu: terminas trumpas, bet jis geriau nei amžina nežinomybė.
