Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria prašo Europos Komisijos labiau remti Afrikos žemyno laisvosios prekybos zoną (AfCFTA), modernizuoti prekybos susitarimus su Afrikos šalimis, įtraukiant privalomus darnaus vystymosi skyrius, ir nebepasirašyti susitarimų memorandumų su konfliktų paveiktais regionais. Tekste taip pat prašoma sustabdyti galiojančius susitarimų memorandumus, kai naudingųjų iškasenų gavyba gali kurstyti konfliktus, nurodant susitarimo su Ruanda pavyzdį. Galiausiai Parlamentas prašo daugiau skaidrumo ir parlamentinės kontrolės, susijusios su strategijos „Global Gateway“ investicijomis Afrikoje. Tekstas priimtas 399 balsais už, 150 prieš ir 34 susilaikius.
Europos Sąjunga yra pirmoji Afrikos prekybos partnerė, tačiau santykiai tebėra suskaidyti dėl daugybės atskirų prekybos susitarimų. Afrikos žemyno laisvosios prekybos zona (AfCFTA), kuria siekiama panaikinti 90, 97 procentus muitų tarp Afrikos šalių, keičia padėtį. Parlamentas mano, kad Sąjunga turi pritaikyti savo susitarimus prie šios naujos realybės ir geriau reglamentuoti investicijas, ypač kritinių žaliavų ir infrastruktūros srityse.
Remti AfCFTAParlamentas prašo greitai įgyvendinti Afrikos žemyno laisvosios prekybos zoną visame žemyne ir išlaikyti Sąjungos finansinę bei techninę paramą, kartu paliekant Afrikos šalims veiksmų laisvę jų diversifikacijos ir tvarumo politikos srityje.
Modernizuoti prekybos susitarimusEkonominės partnerystės susitarimai su Afrikos šalimis turi būti modernizuojami juos peržiūrint, įtraukiant privalomus ir vykdytinus prekybos bei darnaus vystymosi skyrius, atitinkančius Paryžiaus susitarimą ir Kunmingo-Montrealo pasaulinę biologinės įvairovės programą.
Sustabdyti susitarimus dėl naudingųjų iškasenųParlamentas prašo Komisijos nebesudaryti susitarimų memorandumų su konfliktų paveiktais regionais ir sustabdyti tuos, kai naudingųjų iškasenų gavyba gali kurstyti esamus konfliktus, nurodant susitarimo memorandumą su Ruanda.
Reglamentuoti „Global Gateway“ investicijasSąjungos investicijų projektai Afrikoje turi duoti konkrečių rezultatų, vengti nepakeliamos skolos ir remti skurdo panaikinimą, moterų teises, lyčių lygybę, klimatą ir biologinę įvairovę. Parlamentas reikalauja reguliarių Europos Audito Rūmų auditų ir viešosios prieigos portalo šiems projektams stebėti.
Paspartinti investicijų susitarimusKomisija raginama paspartinti derybas dėl tvarių investicijų palengvinimo susitarimų su kitais Afrikos partneriais, visų pirma Dramblio Kaulo Krantu ir Gana, ypatingą dėmesį skiriant tvarios kakavos sektoriui.
Rezoliucija priimta 399 balsais už, 150 balsų prieš ir 34 susilaikius per elektroninį vardinį balsavimą.
Europos piliečiams ši rezoliucija nesukuria tiesioginės teisinės prievolės: tai politinė pozicija, kuria prašoma Komisijos ir valstybių narių veikti. Ji gali paveikti būsimas prekybos derybas su Afrikos šalimis, ypač dėl aplinkos ir socialinių normų bei Europos investicijų Afrikoje skaidrumo. Europos įmonės, veikiančios Afrikoje, galėtų pastebėti, kad prekybos ir investicijų taisyklės keičiasi link didesnio tvarumo ir parlamentinės kontrolės. Atitinkamų Afrikos šalių piliečiai galėtų gauti naudos iš geresnio infrastruktūros ir kasybos projektų reglamentavimo, jei Komisija ir valstybės narės laikysis Parlamento rekomendacijų.
Neprivalomoji rezoliucija, priimta 399 balsais prieš 150, ragina Komisiją nustoti pasirašinėti susitarimo memorandumus su konflikto paveiktais regionais ir sustabdyti susitarimą su Ruanda. Už šio politinio gesto slypi konkretus klausimas: kas turi prisiimti investavimo Afrikoje riziką, įmonė ar administracija?
Parlamentas teisus dėl esminio dalyko: susitarimo memorandumas (MoU) nėra sutartis. Jis nesukuria teisiškai privalomų įsipareigojimų, nenumato ginčų sprendimo ir iš esmės išvengia parlamentinės kontrolės. Ragindamas Komisiją nebepasirašinėti tokių dokumentų konflikto paveiktuose regionuose ir sustabdyti susitarimą su Ruanda, Parlamentas nesielgia moralizuodamas: jis konstatuoja, kad neapibrėžtumas naudingas tiems, kurie išgauna išteklius neatsiskaitydami.
Europos įmonei, investuojančiai į kritines naudingąsias iškasenas, privalomos sistemos nebuvimas yra rizika. Ji nežino, ar jos sutartys bus vykdomos, ar rytoj nesusidurs su režimo pasikeitimu ar politiniu sustabdymu. Teisinis saugumas nėra biurokratinė prabanga: būtent jis leidžia įsipareigoti kapitalą dešimčiai ar dvidešimčiai metų. Todėl Parlamentas prašo privalomų susitarimų, o ne pažadų.
Tekstas taip pat reikalauja daugiau skaidrumo: Europos Audito Rūmų auditų, viešosios „Global Gateway“ projektų portalo. Popieriuje ketinimas vertas pagyrimo. Tačiau kiekvienas naujas auditas, kiekvienas portalas, kiekviena metinė ataskaita prideda dar vieną kontrolės sluoksnį. Afrikos ar Europos MVĮ, norinčiai dalyvauti konkurse, atitikties užtikrinimo išlaidos gali viršyti investicijos naudą. Skaidrumas taip, su sąlyga, kad jis nepakeis pasitikėjimo veikėjais.
Parlamentas nori paspartinti tvariųjų investicijų palengvinimo susitarimus su Dramblio Kaulo Krantu ir Gana. Tai teisinga kryptis: aiškus susitarimas su ginčų sprendimu sumažina neapibrėžtumą ir pritraukia kapitalą. Tačiau reikia eiti toliau: panaikinti dubliavimąsi tarp daugybės dvišalių susitarimų ir AfCFTA bei leisti Afrikos šalims pačioms nustatyti savo tvarumo normas. Subsidiarumas nėra atsitraukimas, tai veiksmingumo sąlyga.
Susitarimo memorandumas neapsaugo nei investuotojų, nei gyventojų: jis sukuria įsipareigojimo iliuziją, neprisiimant jo kainos.
Neprivalomoji rezoliucija, priimta 399 balsais prieš 150, ragina Komisiją nustoti pasirašinėti susitarimo memorandumus su konflikto paveiktais regionais ir sustabdyti susitarimą su Ruanda. Už šio politinio gesto slypi konkretus klausimas: kas turi prisiimti investavimo Afrikoje riziką, įmonė ar administracija?
Parlamentas teisus dėl esminio dalyko: susitarimo memorandumas (MoU) nėra sutartis. Jis nesukuria teisiškai privalomų įsipareigojimų, nenumato ginčų sprendimo ir iš esmės išvengia parlamentinės kontrolės. Ragindamas Komisiją nebepasirašinėti tokių dokumentų konflikto paveiktuose regionuose ir sustabdyti susitarimą su Ruanda, Parlamentas nesielgia moralizuodamas: jis konstatuoja, kad neapibrėžtumas naudingas tiems, kurie išgauna išteklius neatsiskaitydami.
Europos įmonei, investuojančiai į kritines naudingąsias iškasenas, privalomos sistemos nebuvimas yra rizika. Ji nežino, ar jos sutartys bus vykdomos, ar rytoj nesusidurs su režimo pasikeitimu ar politiniu sustabdymu. Teisinis saugumas nėra biurokratinė prabanga: būtent jis leidžia įsipareigoti kapitalą dešimčiai ar dvidešimčiai metų. Todėl Parlamentas prašo privalomų susitarimų, o ne pažadų.
Tekstas taip pat reikalauja daugiau skaidrumo: Europos Audito Rūmų auditų, viešosios „Global Gateway“ projektų portalo. Popieriuje ketinimas vertas pagyrimo. Tačiau kiekvienas naujas auditas, kiekvienas portalas, kiekviena metinė ataskaita prideda dar vieną kontrolės sluoksnį. Afrikos ar Europos MVĮ, norinčiai dalyvauti konkurse, atitikties užtikrinimo išlaidos gali viršyti investicijos naudą. Skaidrumas taip, su sąlyga, kad jis nepakeis pasitikėjimo veikėjais.
Parlamentas nori paspartinti tvariųjų investicijų palengvinimo susitarimus su Dramblio Kaulo Krantu ir Gana. Tai teisinga kryptis: aiškus susitarimas su ginčų sprendimu sumažina neapibrėžtumą ir pritraukia kapitalą. Tačiau reikia eiti toliau: panaikinti dubliavimąsi tarp daugybės dvišalių susitarimų ir AfCFTA bei leisti Afrikos šalims pačioms nustatyti savo tvarumo normas. Subsidiarumas nėra atsitraukimas, tai veiksmingumo sąlyga.
Susitarimo memorandumas neapsaugo nei investuotojų, nei gyventojų: jis sukuria įsipareigojimo iliuziją, neprisiimant jo kainos.
