Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje griežtai smerkia Kubos režimo represijas ir reikalauja nedelsiant ir besąlygiškai paleisti Félixą Navarro, jo dukrą Saylí Navarro ir visus kitus politinius kalinius. Jis taip pat prašo aktyvuoti ES ir Kubos susitarimo žmogaus teisių sąlygą ir sustabdyti šį susitarimą, jei Kuba nesiims konkrečių demokratijos link vedančių priemonių. Šis tekstas yra politinė deklaracija: jis nesukuria teisinės prievolės, bet išreiškia oficialią Europos Sąjungos poziciją.
Félixas Navarro, 72 metų, istorinis disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, buvo paleistas 2025 m. sausį pagal Katalikų Bažnyčios tarpininkaujamą susitarimą, tačiau jo paleidimas buvo atšauktas 2025 m. balandį. Jis serga cukriniu diabetu ir lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, ir teigiama, kad 2026 m. balandį jį sumušė kalėjimo prižiūrėtojai prieš tai, kai jis buvo patalpintas į izoliaciją. Jo dukra Saylí Navarro, organizacijos Damas de Blanco (Sacharovo premijos laureatės) įkūrėja, taip pat kalinama. 2026 m. rugpjūtį Kuboje buvo užregistruoti 1 339 politiniai kaliniai, iš jų 155 moterys ir 38 nepilnamečiai, remiantis rezoliucijoje nurodytais skaičiais.
Reikalaujama nedelsiant paleistiParlamentas reikalauja nedelsiant ir besąlygiškai paleisti Félixą Navarro, Saylí Navarro ir visus kitus politinius kalinius.
Medicininė priežiūra kaliniamsJis prašo, kad Félixas Navarro ir visi kiti kaliniai gautų nedelsiant, tinkamą ir nepriklausomą medicininę priežiūrą, ir primena Kubos valdžios institucijoms jų pareigą užtikrinti fizinį kalinių saugumą.
Sankcijos atsakingiems asmenimsParlamentas pakartoja savo raginimą taikyti sankcijas pagal ES visuotinį žmogaus teisių sankcijų režimą atsakingiems už represijas asmenims, pradedant Migueliu Díaz-Caneliu.
ES ir Kubos susitarimui gresia sustabdymasJis prašo aktyvuoti ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo žmogaus teisių sąlygą ir nedelsiant sustabdyti šį susitarimą, jei režimas nesiims konkrečių ir patikrinamų priemonių, vedančių link pluralistinės demokratijos, ir nepaleis visų politinių kalinių.
Priverstinio tremties pabaigaJis smerkia priverstinę tremtį kaip prievartos priemonę ir reikalauja, kad kiekvienas kalinys turėtų teisę likti savo šalyje ir į ją grįžti be jokių išankstinių sąlygų.
Rezoliucija buvo priimta 2026 m. rugsėjo 17 d. elektroniniu vardiniu balsavimu: 374 balsai už, 198 prieš ir 19 susilaikiusiųjų.
Ši rezoliucija tiesiogiai nekeičia Europos teisės: ji išreiškia Europos Parlamento politinę poziciją ir prašo Komisijos bei valstybių narių imtis veiksmų. Konkrečiai, ji ragina taikyti Europos sankcijas Kubos represijų atsakingiems asmenims, įskaitant Miguelį Díaz-Canelį, ir grasina sustabdyti ES ir Kubos dialogo ir bendradarbiavimo susitarimą, jei nebus imtasi jokių konkrečių priemonių politiniams kaliniams paleisti ir įsipareigoti siekti demokratijos. Europos piliečiams tai reiškia, kad Parlamentas skatina ES griežtinti savo poziciją Kubos atžvilgiu, tačiau šiuo etapu jokia teisiškai privaloma priemonė dar nėra įsigaliojusi.
2026 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamentas 374 balsais prieš 198, susilaikius 19, priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti Félixą Navarro, jo dukrą Saylí Navarro ir visus Kubos politinius kalinius. Tekstas yra politinė deklaracija, o ne įstatymas: jis nieko neišlaisvina, bet nustato poziciją, kurios Komisija ir valstybės narės nebegalės ignoruoti. Tikrasis klausimas yra ne balsavimas, o tai, kas nutiks, jei Miguelio Díaz-Canelio režimas nejudės.
ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarime turėtų būti žmogaus teisių sąlyga. Praktiškai ši sąlyga niekada nebuvo suaktyvinta, o režimas tęsė: 2026 m. rugpjūtį užregistruoti 1 339 politiniai kaliniai, iš jų 155 moterys ir 38 nepilnamečiai, remiantis rezoliucijoje nurodytais skaičiais. Todėl Parlamentas prašo suaktyvinti sąlygą ir, jei nebus konkrečių ir patikrinamų veiksmų link pliuralistinės demokratijos ir visų kalinių išlaisvinimo, sustabdyti susitarimą. Tai tvirta pozicija, bet ji lieka raginimu: sprendimas priklauso Tarybai ir Komisijai.
Mechanizmas paprastas: dialogo susitarimas be realaus sąlygiškumo tampa alibi. Režimas pasirašo, nieko nekeičia, o ES toliau bendradarbiauja. Grasindamas sustabdymu, Parlamentas nustato kainą režimui, bet ir valstybėms narėms, kurios turės prisiimti šį atotrūkį. Kyla klausimas, ar Taryba seks paskui, ar rezoliucija liks tuščiu raštu.
Parlamentas pakartoja raginimą taikyti sankcijas pagal ES pasaulinį žmogaus teisių sankcijų režimą represijų vykdytojams, pradedant Migueliu Díaz-Caneliu. Šis režimas leidžia įšaldyti turtą ir uždrausti keliones, bet automatiškai nieko nepaskiria: sprendimą vienbalsiai priima Taryba. Rezoliucija neskiria sankcijų; ji prašo jas skirti.
Europos piliečiams tai reiškia, kad Parlamentas ragina griežtinti, bet ES teisėje niekas nesikeičia, kol Taryba nesiima veiksmų. Neveikimo kaina aiški: kiekvieną mėnesį be sankcijų režimas laimi laiko, o kaliniai už tai moka. Alternatyva būtų susieti ekonomines ir bendradarbiavimo santykius su patikrinama pažanga, o ne tenkintis deklaracijomis.
Rezoliucija, kuri reikalauja išlaisvinimo, bet nesustabdo susitarimo, palieka režimui laiko laimėti.
2026 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamentas 374 balsais prieš 198, susilaikius 19, priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti Félixą Navarro, jo dukrą Saylí Navarro ir visus Kubos politinius kalinius. Tekstas yra politinė deklaracija, o ne įstatymas: jis nieko neišlaisvina, bet nustato poziciją, kurios Komisija ir valstybės narės nebegalės ignoruoti. Tikrasis klausimas yra ne balsavimas, o tai, kas nutiks, jei Miguelio Díaz-Canelio režimas nejudės.
ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarime turėtų būti žmogaus teisių sąlyga. Praktiškai ši sąlyga niekada nebuvo suaktyvinta, o režimas tęsė: 2026 m. rugpjūtį užregistruoti 1 339 politiniai kaliniai, iš jų 155 moterys ir 38 nepilnamečiai, remiantis rezoliucijoje nurodytais skaičiais. Todėl Parlamentas prašo suaktyvinti sąlygą ir, jei nebus konkrečių ir patikrinamų veiksmų link pliuralistinės demokratijos ir visų kalinių išlaisvinimo, sustabdyti susitarimą. Tai tvirta pozicija, bet ji lieka raginimu: sprendimas priklauso Tarybai ir Komisijai.
Mechanizmas paprastas: dialogo susitarimas be realaus sąlygiškumo tampa alibi. Režimas pasirašo, nieko nekeičia, o ES toliau bendradarbiauja. Grasindamas sustabdymu, Parlamentas nustato kainą režimui, bet ir valstybėms narėms, kurios turės prisiimti šį atotrūkį. Kyla klausimas, ar Taryba seks paskui, ar rezoliucija liks tuščiu raštu.
Parlamentas pakartoja raginimą taikyti sankcijas pagal ES pasaulinį žmogaus teisių sankcijų režimą represijų vykdytojams, pradedant Migueliu Díaz-Caneliu. Šis režimas leidžia įšaldyti turtą ir uždrausti keliones, bet automatiškai nieko nepaskiria: sprendimą vienbalsiai priima Taryba. Rezoliucija neskiria sankcijų; ji prašo jas skirti.
Europos piliečiams tai reiškia, kad Parlamentas ragina griežtinti, bet ES teisėje niekas nesikeičia, kol Taryba nesiima veiksmų. Neveikimo kaina aiški: kiekvieną mėnesį be sankcijų režimas laimi laiko, o kaliniai už tai moka. Alternatyva būtų susieti ekonomines ir bendradarbiavimo santykius su patikrinama pažanga, o ne tenkintis deklaracijomis.
Rezoliucija, kuri reikalauja išlaisvinimo, bet nesustabdo susitarimo, palieka režimui laiko laimėti.
