Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje konstatuojama, kad Gruzijoje valdanti partija „Gruzijos svajonė“ ne tik sustabdė, bet ir faktiškai pakeitė šalies europinę integraciją. Jis ragina Europos Sąjungą ir jos valstybes nares nedelsiant taikyti tikslines asmenines sankcijas Bidzinai Ivanisviliui, jo šeimai, jo įmonėms, „Gruzijos svajonės“ vadovams, teisėjams, prokurorams ir kitiems represijų vykdytojams. Parlamentas taip pat reikalauja nedelsiant paleisti visus politinius kalinius, įskaitant buvusį prezidentą Michailą Saakašvilį, ir dar kartą patvirtina savo paramą Gruzijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui. Tekstas priimtas 436 balsais už, 145 prieš ir 47 susilaikius.
2025 m. Europos Komisija paskelbė ataskaitą, kurioje dokumentuojamas demokratijos regresas Gruzijoje ir faktinis šalies stojimo į Europos Sąjungą proceso sustabdymas. Šioje ataskaitoje konstatuota, kad Gruzijos valdžios institucijos neįgyvendino devynių sąlygų, būtinų šalies kandidatės statusui gauti, ir tolsta nuo Europos standartų. Europos Parlamentas sureagavo priimdamas rezoliuciją, kuri yra daugiau nei paprastas konstatavimas: jis reikalauja sankcijų ir smerkia visišką Gruzijos europinės krypties pakeitimą. Ši rezoliucija nėra įstatymas: ja išreiškiama Parlamento politinė pozicija ir raginama Komisija bei valstybes nares imtis veiksmų.
Asmeninės sankcijos IvanisviliuiParlamentas ragina Europos Sąjungą ir jos valstybes nares nedelsiant taikyti tikslines sankcijas Bidzinai Ivanisviliui, jo šeimos nariams ir jo įmonėms, taip pat pagrindiniams „Gruzijos svajonės“ vadovams, teisėjams, prokurorams ir kitiems atsakingiems už represijas bei rinkimų sukčiavimą. Jis reikalauja įšaldyti Ivanisvilio turtą ir bendradarbiauti šiuo klausimu su Jungtine Karalyste ir Jungtinėmis Valstijomis.
Vengrijos veto panaikinimasParlamentas primygtinai ragina naująją Vengrijos vyriausybę panaikinti savo pirmtakės veto, taikytą visos Sąjungos tikslinėms sankcijoms Bidzinai Ivanisviliui ir visiems „Gruzijos svajonės“ vadovams. Jis ragina Tarybą apsvarstyti kolektyvinius mechanizmus, kai vieningumo pasiekti neįmanoma, kad Sąjunga galėtų veiksmingai ir vieningai reaguoti.
Politinių kalinių paleidimasParlamentas reikalauja nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus asmenis, įkalintus dėl politinių priežasčių, įskaitant opozicijos lyderius ir buvusius pareigūnus. Jis pakartoja savo reikalavimą dėl humanitarinių priežasčių nedelsiant paleisti buvusį prezidentą Michailą Saakašvilį ir prašo, kad Europos Parlamento nariai turėtų netrukdomą prieigą prie Saakašvilio ir kitų politinių kalinių.
Gruzijos parlamento nepripažinimasParlamentas išlaiko savo poziciją nepripažinti Gruzijos parlamento ir jo paskirto prezidento legitimumo, kurį jis vadina faktiniu vienpartiniu parlamentu. Jis ragina Sąjungos atstovus ir Europos Parlamento narius susilaikyti nuo susitikimų su režimo atstovais, pradedant dabartiniu faktiniu prezidentu, kol tęsiasi represijos ir demokratijos regresas.
Parama Gruzijos suverenitetuiParlamentas dar kartą patvirtina savo tvirtą paramą Gruzijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui ir smerkia Rusijos okupaciją Abchazijos ir Cchinvalio/Pietų Osetijos regionuose. Jis smerkia Rusijos karinio jūrų laivyno bazės plėtrą Očamčiroje kaip teritorinio vientisumo pažeidimą ir tiesioginę grėsmę Juodosios jūros saugumui bei reikalauja nedelsiant ir besąlygiškai išvesti Rusijos pajėgas.
Rezoliucija priimta 436 balsais už, 145 prieš ir 47 susilaikius per elektroninį vardinį balsavimą 2026 m. birželio 17 d.
Europos piliečiams šis balsavimas reiškia, kad Europos Parlamentas oficialiai prašo sankcijų Gruzijos pareigūnams, tačiau šios sankcijos dar neįsigaliojo: jas Taryboje vieningai turi patvirtinti valstybės narės. Konkrečiai, sankcijų taikomiems asmenims Sąjungoje būtų įšaldytas turtas ir uždrausta atvykti į Europos erdvę. Parlamentas taip pat prašo, kad Europos Parlamento nariai galėtų aplankyti Michailą Saakašvilį ir kitus politinius kalinius, ir kad Sąjunga toliau remtų Gruzijos pilietinę visuomenę ir nepriklausomas žiniasklaidos priemones. Ši rezoliucija neturi įstatymo galios: ja išreiškiama Parlamento politinė pozicija ir raginama Komisija bei valstybes nares imtis veiksmų.
Europos Parlamentas konstatuoja, kad „Gruzijos svajonė“ ne tik sustabdė, bet ir apvertė Gruzijos europinę trajektoriją, ir jis vardija tuos, kuriuos nori matyti nubaustus: Bidziną Ivanišvilį, jo šeimą, jo įmones, partijos vadovus, teisėjus, prokurorus ir bendrininkaujančius žiniasklaidos savininkus. Priimtas 436 balsais prieš 145, susilaikius 47, šis tekstas nėra įstatymas: tai politinis spaudimas, ir viskas dabar priklauso nuo valstybių narių vienbalsiškumo Taryboje.
Rezoliucija neįšaldo nė vienos sąskaitos. Tačiau ji nustato taikinį ir padaro neveikimą brangų tiems, kurie jį pasirenka. Įvardydamas Bidziną Ivanišvilį, jo šeimą, jo įmones, teisėjus ir prokurorus, tarnaujančius represijoms, Parlamentas išeina iš diplomatinių apgailestavimų registro. Jis pasako, kas užvaldė valstybę, ir pasako tai viešai, 436 balsais.
Mechanizmas paprastas ir į jį reikia žiūrėti tiesiai: asmeninės sankcijos priklauso Tarybai, kur pakanka vieno veto. Todėl Parlamentas aiškiai prašo naujosios Vengrijos vyriausybės panaikinti savo pirmtakės blokadą ir ragina Tarybą apsvarstyti kolektyvinius mechanizmus, kai vienbalsiškumas nepasiekiamas. Tai tikrasis keliamas klausimas: Sąjunga, kuri reikalauja vienbalsiškumo gindama savo pačios vertybes, galiausiai nustoja ko nors reikalauti apskritai.
Rezoliucija aprašo konkrečią grandinę, ir būtent čia ji naudinga. Subsidijų įstatymas išplečia užsienio finansavimo sąvoką tiek, kad paverčia jį nusikaltimu, už kurį gresia šešeri metai kalėjimo, ir taip atkerta pilietinę visuomenę bei nepriklausomą žiniasklaidą nuo bet kokio užsienio finansavimo. Rinkimų kodekso pakeitimas uždraudžia piliečiams balsuoti iš užsienio. Opozicinėms partijoms taikomas konstitucinis ieškinys, kurį pateikė 88 deputatai. Kiekviena priemonė sumažina represijų kainą valdžiai ir padidina pasipriešinimo kainą piliečiams.
Todėl Parlamentas santykius su valdžios institucijomis sieja su patikrinamomis reformomis ir apriboja politinius kontaktus iki būtino minimumo, kartu išlaikydamas įsipareigojimą pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai. Tai teisingas sprendimas: nesielgti su režimu kaip su normaliu partneriu, neapleisti tų, kurie kovoja. Pasak teksto, beveik 75 proc. gruzinų palaiko europinę integraciją; būtent juos Sąjunga turi turėti omenyje, o ne vadovus, kurie atima iš jų balsą.
Tekstas lieka politine rekomendacija, neturinčia teisinės prievolės. Požiūris, grindžiamas subsidiarumu ir atsakomybe, būtų papildęs spaudimą prisiimtais vienašaliais veiksmais: valstybės narės, kurios jau nustatė vizų draudimus, ir Parlamentas tam pritaria, turėtų koordinuoti savo sąrašus ir skelbti savo kriterijus, o ne laukti vienbalsiškumo, kuris saugo vienos vyriausybės interesus. Skaidrumas dėl to, kas įtrauktas ir kodėl, vertingesnis už dar vieną pranešimą spaudai.
Taip pat reikia įvertinti vėlavimo kainą. Kiekvieną mėnesį be sankcijų turtas juda, struktūros persitvarko ir tinklai įsitvirtina, kol Juodosios jūros jungiamumo projektai laukia stabilaus partnerio. Tvirtumas nėra moralinė poza: būtent jis daro investicijas įmanomas.
Sąjunga, kuri reikalauja vienbalsiškumo gindama savo vertybes, galiausiai nustoja ko nors reikalauti apskritai.
Europos Parlamentas konstatuoja, kad „Gruzijos svajonė“ ne tik sustabdė, bet ir apvertė Gruzijos europinę trajektoriją, ir jis vardija tuos, kuriuos nori matyti nubaustus: Bidziną Ivanišvilį, jo šeimą, jo įmones, partijos vadovus, teisėjus, prokurorus ir bendrininkaujančius žiniasklaidos savininkus. Priimtas 436 balsais prieš 145, susilaikius 47, šis tekstas nėra įstatymas: tai politinis spaudimas, ir viskas dabar priklauso nuo valstybių narių vienbalsiškumo Taryboje.
Rezoliucija neįšaldo nė vienos sąskaitos. Tačiau ji nustato taikinį ir padaro neveikimą brangų tiems, kurie jį pasirenka. Įvardydamas Bidziną Ivanišvilį, jo šeimą, jo įmones, teisėjus ir prokurorus, tarnaujančius represijoms, Parlamentas išeina iš diplomatinių apgailestavimų registro. Jis pasako, kas užvaldė valstybę, ir pasako tai viešai, 436 balsais.
Mechanizmas paprastas ir į jį reikia žiūrėti tiesiai: asmeninės sankcijos priklauso Tarybai, kur pakanka vieno veto. Todėl Parlamentas aiškiai prašo naujosios Vengrijos vyriausybės panaikinti savo pirmtakės blokadą ir ragina Tarybą apsvarstyti kolektyvinius mechanizmus, kai vienbalsiškumas nepasiekiamas. Tai tikrasis keliamas klausimas: Sąjunga, kuri reikalauja vienbalsiškumo gindama savo pačios vertybes, galiausiai nustoja ko nors reikalauti apskritai.
Rezoliucija aprašo konkrečią grandinę, ir būtent čia ji naudinga. Subsidijų įstatymas išplečia užsienio finansavimo sąvoką tiek, kad paverčia jį nusikaltimu, už kurį gresia šešeri metai kalėjimo, ir taip atkerta pilietinę visuomenę bei nepriklausomą žiniasklaidą nuo bet kokio užsienio finansavimo. Rinkimų kodekso pakeitimas uždraudžia piliečiams balsuoti iš užsienio. Opozicinėms partijoms taikomas konstitucinis ieškinys, kurį pateikė 88 deputatai. Kiekviena priemonė sumažina represijų kainą valdžiai ir padidina pasipriešinimo kainą piliečiams.
Todėl Parlamentas santykius su valdžios institucijomis sieja su patikrinamomis reformomis ir apriboja politinius kontaktus iki būtino minimumo, kartu išlaikydamas įsipareigojimą pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai. Tai teisingas sprendimas: nesielgti su režimu kaip su normaliu partneriu, neapleisti tų, kurie kovoja. Pasak teksto, beveik 75 proc. gruzinų palaiko europinę integraciją; būtent juos Sąjunga turi turėti omenyje, o ne vadovus, kurie atima iš jų balsą.
Tekstas lieka politine rekomendacija, neturinčia teisinės prievolės. Požiūris, grindžiamas subsidiarumu ir atsakomybe, būtų papildęs spaudimą prisiimtais vienašaliais veiksmais: valstybės narės, kurios jau nustatė vizų draudimus, ir Parlamentas tam pritaria, turėtų koordinuoti savo sąrašus ir skelbti savo kriterijus, o ne laukti vienbalsiškumo, kuris saugo vienos vyriausybės interesus. Skaidrumas dėl to, kas įtrauktas ir kodėl, vertingesnis už dar vieną pranešimą spaudai.
Taip pat reikia įvertinti vėlavimo kainą. Kiekvieną mėnesį be sankcijų turtas juda, struktūros persitvarko ir tinklai įsitvirtina, kol Juodosios jūros jungiamumo projektai laukia stabilaus partnerio. Tvirtumas nėra moralinė poza: būtent jis daro investicijas įmanomas.
Sąjunga, kuri reikalauja vienbalsiškumo gindama savo vertybes, galiausiai nustoja ko nors reikalauti apskritai.
