Europos Parlamentas pritarė Europos Sąjungos ir Pakistano susitarimo, kuriuo iš dalies keičiamos visų ES CLXXV sąrašo tarifinių kvotų nuolaidos, sudarymui. Šiame sąraše nustatomi importo kiekiai, kuriems taikomi sumažinti muitai, kuriuos ES suteikia savo prekybos partneriams. Susitarimu šios kvotos pritaikomos po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos. Tekstą dar turi oficialiai priimti Taryba, kad jis įsigaliotų.
ES CLXXV sąrašas yra Pasaulio prekybos organizacijai pateiktas tarifinių nuolaidų sąrašas. Jame daugeliui produktų nustatomos tarifinės kvotos, t. y. kiekiai, kuriuos galima importuoti taikant sumažintą arba nulinį muito tarifą. Dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES pasikeitė šių kvotų paskirstymas tarp ES ir Jungtinės Karalystės. Todėl Sąjunga turėjo iš naujo derėtis su savo prekybos partneriais, įskaitant Pakistaną, dėl to, kaip šios kvotos paskirstomos. Susitarimas parengtas kaip Sąjungos ir Pakistano keitimasis laiškais. Taryba paprašė Europos Parlamento pritarimo, kad galėtų sudaryti šį susitarimą Sąjungos vardu.
Pritarimas susitarimuiParlamentas pritaria ES ir Pakistano susitarimo, kuriuo iš dalies keičiamos visų ES CLXXV sąrašo tarifinių kvotų nuolaidos, sudarymui.
Pritaikymas po „Brexit“Susitarimu pritaikomas ES tarifinių kvotų paskirstymas atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos.
Pozicijos perdavimasParlamento Pirmininkas įpareigojamas perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai, taip pat valstybių narių ir Pakistano vyriausybėms bei parlamentams.
Parlamentas priėmė tekstą 276 balsais už, 13 prieš ir 9 susilaikius per elektroninį vardinį balsavimą.
Šis susitarimas nekeičia muito mokesčių, kuriuos mokate kaip vartotojas. Juo koreguojama, kaip ES tarifinės kvotos paskirstomos tarp Sąjungos ir Jungtinės Karalystės po „Brexit“. Įmonės, importuojančios Pakistano produktus pagal šias kvotas, ir toliau naudosis tomis pačiomis patekimo į Europos rinką sąlygomis. ES ir Pakistano prekyba ir toliau reglamentuojama tomis pačiomis taisyklėmis kaip anksčiau, tik paskirstymas atnaujintas atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės pasitraukimą.
Parlamentas patvirtino ES ir Pakistano susitarimą, kuriuo po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš naujo paskirstomos CLXXV sąrašo tarifų kvotos. Tai pritarimo balsavimas, o ne perderėjimas: apimtys ir muitai lieka tokie patys, koreguojama tik ES tenkanti dalis. Importuotojams niekas nesikeičia; mokesčių mokėtojams Briuselio aparato kainos klausimas lieka atviras.
„Brexit“ perkirto pusiau CLXXV sąrašą, tą Pasaulio prekybos organizacijai pateiktą katalogą, kuriame nustatomi produktų kiekiai, kuriuos galima įvežti į ES taikant sumažintą ar nulinį muitą. Be susitarimo su prekybos partneriais kvotos būtų likusios teisiškai neaiškios, o importuotojai būtų patyrę netikrumą. Susitarimas su Pakistanu išaiškina pasidalijimą: Jungtinės Karalystės dalis atimama, Europos dalis išlaikoma. Įmonės, importuojančios Pakistano tekstilę ar ryžius pagal šias kvotas, nepajus nei apimčių, nei muitų pokyčių.
Balsavimas didžiulis (276 už, 13 prieš, 9 susilaikė), tačiau tai labiau rodo techninį akivaizdumą nei entuziazmą. Grupės, balsavusios prieš ar susilaikiusios, neginčijo susitarimo principo, bet galbūt norėjo parodyti atstumą nuo procedūros, kurioje Parlamentas gali tik viską patvirtinti arba atmesti, be galimybės keisti. Tokia yra Sutarties 218 straipsnio 6 dalyje numatyta pritarimo procedūra: taip arba ne, jokios derybų erdvės.
Šios procedūros kaina reali: mėnesiai derinimo dėl teksto, kurį Taryba jau buvo suformavusi, o Parlamentas liko tik patvirtinti. Subsidiarumu grindžiamas požiūris galėjo patikėti šių kvotų valdymą lengvesniems dvišaliams susitarimams arba bent jau numatyti aiškų derybų mandatą, kad išrinktieji nebūtų kviečiami tik tada, kai reikia tarti „taip“.
Susitarimas neliečia nei bendrųjų muitų, nei sanitarinių normų, nei apsaugos sąlygų. Jis tik paskirsto apimtis. Europos gamintojams, konkuruojantiems su Pakistano importu, spaudimas išlieka toks pat: tos pačios apimtys, tie patys sumažinti muitai. Abipusiškumo klausimas nenagrinėjamas: Pakistanas toliau taiko savo barjerus, o susitarimas nereikalauja didesnio atvirumo.
Tikroji problema yra kitur: CLXXV sąrašas yra bendrosios žemės ūkio politikos palikimas, o kiekvienas perderėjimas po „Brexit“ yra proga paklausti, ar šios kvotos, dažnai paveldėtos iš dešimtmečius trukusio protekcionizmo, dar turi prasmę. Parlamentas galėjo pasinaudoti šiuo balsavimu ir pareikalauti įvertinti šių kvotų poveikį Europos gamintojams. Jis to nepadarė, ir tai praleista proga padaryti prekybos politiką labiau atskaitingą.
Techninis „taip“, kuris įtvirtina biurokratinį pasidalijimą, neperderėdamas nei apimčių, nei muitų.
Parlamentas patvirtino ES ir Pakistano susitarimą, kuriuo po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš naujo paskirstomos CLXXV sąrašo tarifų kvotos. Tai pritarimo balsavimas, o ne perderėjimas: apimtys ir muitai lieka tokie patys, koreguojama tik ES tenkanti dalis. Importuotojams niekas nesikeičia; mokesčių mokėtojams Briuselio aparato kainos klausimas lieka atviras.
„Brexit“ perkirto pusiau CLXXV sąrašą, tą Pasaulio prekybos organizacijai pateiktą katalogą, kuriame nustatomi produktų kiekiai, kuriuos galima įvežti į ES taikant sumažintą ar nulinį muitą. Be susitarimo su prekybos partneriais kvotos būtų likusios teisiškai neaiškios, o importuotojai būtų patyrę netikrumą. Susitarimas su Pakistanu išaiškina pasidalijimą: Jungtinės Karalystės dalis atimama, Europos dalis išlaikoma. Įmonės, importuojančios Pakistano tekstilę ar ryžius pagal šias kvotas, nepajus nei apimčių, nei muitų pokyčių.
Balsavimas didžiulis (276 už, 13 prieš, 9 susilaikė), tačiau tai labiau rodo techninį akivaizdumą nei entuziazmą. Grupės, balsavusios prieš ar susilaikiusios, neginčijo susitarimo principo, bet galbūt norėjo parodyti atstumą nuo procedūros, kurioje Parlamentas gali tik viską patvirtinti arba atmesti, be galimybės keisti. Tokia yra Sutarties 218 straipsnio 6 dalyje numatyta pritarimo procedūra: taip arba ne, jokios derybų erdvės.
Šios procedūros kaina reali: mėnesiai derinimo dėl teksto, kurį Taryba jau buvo suformavusi, o Parlamentas liko tik patvirtinti. Subsidiarumu grindžiamas požiūris galėjo patikėti šių kvotų valdymą lengvesniems dvišaliams susitarimams arba bent jau numatyti aiškų derybų mandatą, kad išrinktieji nebūtų kviečiami tik tada, kai reikia tarti „taip“.
Susitarimas neliečia nei bendrųjų muitų, nei sanitarinių normų, nei apsaugos sąlygų. Jis tik paskirsto apimtis. Europos gamintojams, konkuruojantiems su Pakistano importu, spaudimas išlieka toks pat: tos pačios apimtys, tie patys sumažinti muitai. Abipusiškumo klausimas nenagrinėjamas: Pakistanas toliau taiko savo barjerus, o susitarimas nereikalauja didesnio atvirumo.
Tikroji problema yra kitur: CLXXV sąrašas yra bendrosios žemės ūkio politikos palikimas, o kiekvienas perderėjimas po „Brexit“ yra proga paklausti, ar šios kvotos, dažnai paveldėtos iš dešimtmečius trukusio protekcionizmo, dar turi prasmę. Parlamentas galėjo pasinaudoti šiuo balsavimu ir pareikalauti įvertinti šių kvotų poveikį Europos gamintojams. Jis to nepadarė, ir tai praleista proga padaryti prekybos politiką labiau atskaitingą.
Techninis „taip“, kuris įtvirtina biurokratinį pasidalijimą, neperderėdamas nei apimčių, nei muitų.
