2026 m. birželio 16 d. Europos Parlamentas priėmė naujus teisės aktus, kuriais siekiama sustiprinti ūkininkų padėtį maisto tiekimo grandinėje. Tekstas iš dalies keičia tris galiojančius reglamentus, siekiant pagerinti ūkininkų derybines galias, visų pirma per gamintojų organizacijas ir kooperatyvus, bei padidinti sutarčių skaidrumą ir teisingumą.
Europos ūkininkai, ypač maži ir vidutiniai ūkiai, susiduria su didėjančiu pasaulio rinkų nestabilumu, ekstremaliais meteorologiniais reiškiniais ir spaudimu jų pajamoms. Europos Komisija 2024 m. pasiūlė peržiūrėti taisykles, siekdama sustiprinti jų padėtį maisto grandinėje, kurioje jie dažnai yra silpnesnėje padėtyje perdirbėjų ir platintojų atžvilgiu.
Parlamentas priėmė savo poziciją per pirmąjį svarstymą. Pagrindinės priemonės apima:
Tekstas buvo priimtas 560 balsų už, 75 prieš ir 25 susilaikius.
Vartotojams šie teisės aktai siekia užtikrinti tvaresnį ir teisingesnį maistą, užtikrinant geresnes pajamas ūkininkams. Nuorodos „teisingas“ arba „sąžiningas“ ant produktų leis piliečiams priimti pagrįstus sprendimus. Ūkininkams naujos taisyklės suteikia daugiau teisinio saugumo ir derybinių galių, o tai turėtų stabilizuoti jų pajamas ir paskatinti jaunimą imtis ūkininkavimo. Tekstas dar turi būti oficialiai patvirtintas ES Tarybos, kad įsigaliotų.
2026 m. birželio 16 d. Europos Parlamentas 560 balsais prieš 75, susilaikius 25, priėmė susitarimą, kuriuo nustatoma privaloma rašytinė sutartis pienui ir daugumai žemės ūkio produktų. Prisidengiant siekiu sustiprinti ūkininkų padėtį, juo visų pirma pridedama blankų, sąlygų ir administracijų tarpusavyje suderėtų išimčių. Gamintojui mokama kaina nepriklauso nuo sutarties puslapių skaičiaus.
Iš dalies pakeisto reglamento 148 straipsnis nustato privalomą rašytinę sutartį tarp pieno gamintojų ir perdirbėjų, surinkėjų, platintojų ar mažmenininkų. Deklaruojamas tikslas yra subalansuoti komercinius santykius. Tačiau privaloma sutartis nieko nesako apie kainą. Jei pirkėjas išlieka vienintelė vietinė realizavimo rinka, o gamintojai yra išsibarstę, dokumento pasirašymas nepakeičia jėgų santykio: jis prideda administracinį etapą, dažnai mažiausio dalyvio nenaudai, nes jam teks mokėti už teisinę konsultaciją, kad patikrintų sąlygas, dėl kurių jis negalės iš naujo derėtis.
Valstybės narės gali nuspręsti, kad tam tikros sąlygos dėl kainos rodiklių ar peržiūrų nėra privalomos. Tai naudingas apsauginis vožtuvas, tačiau jis sukuria nacionalinių taisyklių mozaiką: gamintojas, parduodantis keliose šalyse, turės prisitaikyti prie kiekvieno režimo. Skelbiamas supaprastinimas virsta papildomu sudėtingumu tiems, kurie kerta sienas.
Naujasis 88a straipsnis leidžia neprivalomas nuorodas, tokias kaip „teisinga“ arba „sąžininga“ ir „trumpoji tiekimo grandinė“. Jų naudojimas savanoriškas, tačiau sąlygos neaiškios: pakanka, kad kaina būtų „dalyvaujančių ūkininkų laikoma teisinga ir pelninga“ ir kad egzistuotų kolektyvinės iniciatyvos. Jokia nepriklausoma kontrolė nenumatyta, o Komisija deleguotuoju aktu galės pridėti lygiavertes nuorodas. Rezultatas: savideklaruojantys ženklai, kurių daugėja be jokios garantijos pirkėjui. Vartotojas mokės brangiau už nepatikrinamą pažadą, o ūkininkai, kurie negali sau leisti šių sertifikavimų, bus nubausti.
Sutarties 101 straipsnio išimtis gamintojų organizacijoms išlaikoma ir išplečiama, įskaitant pripažinimo procedūros laikotarpį. Tai pripažinimas, kad gamintojų bendradarbiavimas gali subalansuoti rinką. Tačiau ji lieka apribota slenksčiais (7 % Sąjungos pieno gamybos, 36 % nacionalinės gamybos) ir sąlygomis. Šie slenksčiai yra savavališki: jie saugo didelius veikiančius operatorius ir neleidžia efektyvioms organizacijoms augti.
Privaloma sutartis nepildo ūkininko lėkštės; ji pildo administracijos segtuvus.
2026 m. birželio 16 d. Europos Parlamentas 560 balsais prieš 75, susilaikius 25, priėmė susitarimą, kuriuo nustatoma privaloma rašytinė sutartis pienui ir daugumai žemės ūkio produktų. Prisidengiant siekiu sustiprinti ūkininkų padėtį, juo visų pirma pridedama blankų, sąlygų ir administracijų tarpusavyje suderėtų išimčių. Gamintojui mokama kaina nepriklauso nuo sutarties puslapių skaičiaus.
Iš dalies pakeisto reglamento 148 straipsnis nustato privalomą rašytinę sutartį tarp pieno gamintojų ir perdirbėjų, surinkėjų, platintojų ar mažmenininkų. Deklaruojamas tikslas yra subalansuoti komercinius santykius. Tačiau privaloma sutartis nieko nesako apie kainą. Jei pirkėjas išlieka vienintelė vietinė realizavimo rinka, o gamintojai yra išsibarstę, dokumento pasirašymas nepakeičia jėgų santykio: jis prideda administracinį etapą, dažnai mažiausio dalyvio nenaudai, nes jam teks mokėti už teisinę konsultaciją, kad patikrintų sąlygas, dėl kurių jis negalės iš naujo derėtis.
Valstybės narės gali nuspręsti, kad tam tikros sąlygos dėl kainos rodiklių ar peržiūrų nėra privalomos. Tai naudingas apsauginis vožtuvas, tačiau jis sukuria nacionalinių taisyklių mozaiką: gamintojas, parduodantis keliose šalyse, turės prisitaikyti prie kiekvieno režimo. Skelbiamas supaprastinimas virsta papildomu sudėtingumu tiems, kurie kerta sienas.
Naujasis 88a straipsnis leidžia neprivalomas nuorodas, tokias kaip „teisinga“ arba „sąžininga“ ir „trumpoji tiekimo grandinė“. Jų naudojimas savanoriškas, tačiau sąlygos neaiškios: pakanka, kad kaina būtų „dalyvaujančių ūkininkų laikoma teisinga ir pelninga“ ir kad egzistuotų kolektyvinės iniciatyvos. Jokia nepriklausoma kontrolė nenumatyta, o Komisija deleguotuoju aktu galės pridėti lygiavertes nuorodas. Rezultatas: savideklaruojantys ženklai, kurių daugėja be jokios garantijos pirkėjui. Vartotojas mokės brangiau už nepatikrinamą pažadą, o ūkininkai, kurie negali sau leisti šių sertifikavimų, bus nubausti.
Sutarties 101 straipsnio išimtis gamintojų organizacijoms išlaikoma ir išplečiama, įskaitant pripažinimo procedūros laikotarpį. Tai pripažinimas, kad gamintojų bendradarbiavimas gali subalansuoti rinką. Tačiau ji lieka apribota slenksčiais (7 % Sąjungos pieno gamybos, 36 % nacionalinės gamybos) ir sąlygomis. Šie slenksčiai yra savavališki: jie saugo didelius veikiančius operatorius ir neleidžia efektyvioms organizacijoms augti.
Privaloma sutartis nepildo ūkininko lėkštės; ji pildo administracijos segtuvus.
