Europos Parlamentas 2026 m. kovo 10 d. priėmė direktyvą, kuria siekiama suderinti tam tikras taisykles, susijusias su nemokumo procedūromis (bankrotais) Europos Sąjungoje. Tikslas – palengvinti tarpvalstybinių bankrotų valdymą, apsaugoti kreditorius ir darbuotojus bei pagerinti ieškinių dėl teisinių veiksmų pripažinimo negaliojančiais (veiksmų, kenkiančių kreditoriams) veiksmingumą.
Šiuo metu nemokumo taisyklės įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi, o tai apsunkina procedūras, kai įmonė ar verslininkas turi turto ar kreditorių keliose šalyse. Europos Komisija pasiūlė šią direktyvą 2022 m., siekdama sukurti bendrą taisyklių pagrindą, ypač dėl ieškinių dėl teisinių veiksmų pripažinimo negaliojančiais, turto skaidrumo ir darbuotojų apsaugos.
Direktyva nustato minimalias taisykles dėl:
Tekste pažymima, kad ieškiniai dėl teisinių veiksmų pripažinimo negaliojančiais netaikomi asmeniniams skolininko veiksmams (santuokai, įvaikinimui, palikimo priėmimui ar atsisakymui).
Parlamentas priėmė direktyvą per pirmąjį svarstymą 498 balsais už, 90 prieš ir 28 susilaikius. Tekstą dabar turi oficialiai patvirtinti ES Taryba, kad jis įsigaliotų.
Šiomis naujomis taisyklėmis siekiama, kad tarpvalstybiniai bankrotai būtų labiau nuspėjami ir teisingesni. Darbuotojų teisės išsaugomos. Kreditoriams (tiekėjams, bankams, privatiems asmenims) bus lengviau susigrąžinti skolas, kai skolininkas turi turto kitoje šalyje. Verslininkai ir įmonės gaus aiškesnę nemokumo procedūrų sistemą, o tai gali palengvinti restruktūrizavimą ir antrą šansą.
2026 m. kovo 10 d. Parlamentas 498 balsais prieš 90, susilaikius 28, priėmė direktyvą (ES) 2026/799, kuri suvienodina ieškinius dėl sandorių negaliojimo, turto paiešką ir išankstinio pardavimo (pre-pack) procedūras. Naudingas žingsnis kreditoriams, tačiau palieka nepaliestą tikrąją bankrotų priežastį: verslo kūrimo Europoje kainą ir lėtumą.
Tekstas suderina įtartinų sandorių laikotarpius: trys mėnesiai pirmenybės mokėjimams, dvylika mėnesių neatlygintiniams ar akivaizdžiai per mažos vertės sandoriams, dveji metai tyčia žalingiems sandoriams. Šis nuspėjamumas yra geras dalykas kreditoriams, kurie dabar žino, kas gali būti panaikinta. Tačiau jis nieko nesako apie pagrindinę priežastį: verslininką, kuris dvejoja samdyti ar investuoti, nes nesėkmė tebėra stigmatizuojama ir brangi.
Tiesioginė specialistų prieiga prie bankų registrų ir faktinių savininkų registrų, apribota leidimais ir žurnalais, pagreitina turto paiešką. Tai realus laiko sutaupymas kreditoriams. Tačiau ši padidėjusi specialistų galia atneša atitikties išlaidų bankams ir administracijoms, o direktyva nesupaprastina prievolių, tenkančių įmonėms prieš tai.
Išankstinis pardavimas leidžia parduoti įmonę kaip veikiančią prieš pradedant procedūrą. Perėmėjui tai pažadas perimti turtą be įprasto bankroto likvidavimo naštos. Tačiau direktyva nenumato jokio maksimalaus termino pasirengimo etapui, palikdama valstybėms nustatyti taisykles, kurios gali labai skirtis. Rezultatas: greitumas, pagrindinis išankstinio pardavimo argumentas, nėra garantuotas.
Geriausių kreditorių interesų testas, reikalaujantis, kad niekas neatsidurtų blogesnėje padėtyje nei likvidavimo atveju, yra teisėta apsauga. Tačiau jis pailgina procedūrą ir gali atbaidyti skubančius perėmėjus. Liberalesnis požiūris būtų buvęs nustatyti privalomą terminą ir leisti patiems kreditoriams balsuoti dėl pardavimo tikslingumo.
Suvienodinti sandorių negaliojimą yra gerai; padaryti nesėkmę pigesnę yra geriau.
2026 m. kovo 10 d. Parlamentas 498 balsais prieš 90, susilaikius 28, priėmė direktyvą (ES) 2026/799, kuri suvienodina ieškinius dėl sandorių negaliojimo, turto paiešką ir išankstinio pardavimo (pre-pack) procedūras. Naudingas žingsnis kreditoriams, tačiau palieka nepaliestą tikrąją bankrotų priežastį: verslo kūrimo Europoje kainą ir lėtumą.
Tekstas suderina įtartinų sandorių laikotarpius: trys mėnesiai pirmenybės mokėjimams, dvylika mėnesių neatlygintiniams ar akivaizdžiai per mažos vertės sandoriams, dveji metai tyčia žalingiems sandoriams. Šis nuspėjamumas yra geras dalykas kreditoriams, kurie dabar žino, kas gali būti panaikinta. Tačiau jis nieko nesako apie pagrindinę priežastį: verslininką, kuris dvejoja samdyti ar investuoti, nes nesėkmė tebėra stigmatizuojama ir brangi.
Tiesioginė specialistų prieiga prie bankų registrų ir faktinių savininkų registrų, apribota leidimais ir žurnalais, pagreitina turto paiešką. Tai realus laiko sutaupymas kreditoriams. Tačiau ši padidėjusi specialistų galia atneša atitikties išlaidų bankams ir administracijoms, o direktyva nesupaprastina prievolių, tenkančių įmonėms prieš tai.
Išankstinis pardavimas leidžia parduoti įmonę kaip veikiančią prieš pradedant procedūrą. Perėmėjui tai pažadas perimti turtą be įprasto bankroto likvidavimo naštos. Tačiau direktyva nenumato jokio maksimalaus termino pasirengimo etapui, palikdama valstybėms nustatyti taisykles, kurios gali labai skirtis. Rezultatas: greitumas, pagrindinis išankstinio pardavimo argumentas, nėra garantuotas.
Geriausių kreditorių interesų testas, reikalaujantis, kad niekas neatsidurtų blogesnėje padėtyje nei likvidavimo atveju, yra teisėta apsauga. Tačiau jis pailgina procedūrą ir gali atbaidyti skubančius perėmėjus. Liberalesnis požiūris būtų buvęs nustatyti privalomą terminą ir leisti patiems kreditoriams balsuoti dėl pardavimo tikslingumo.
Suvienodinti sandorių negaliojimą yra gerai; padaryti nesėkmę pigesnę yra geriau.
