2026 m. kovo 10 d. Europos Parlamentas priėmė pranešimą dėl visuomenės galimybės susipažinti su ES institucijų dokumentais 2022–2024 m. laikotarpiu. Šiame tekste vertinamas Reglamento (EB) Nr. 1049/2001, kuris garantuoja kiekvienam piliečiui teisę susipažinti su Europos institucijų dokumentais, įgyvendinimas. Pranešime pateikiamos rekomendacijos, kaip pagerinti skaidrumą ir prieigą prie informacijos.
Teisė susipažinti su dokumentais yra Europos demokratijos ramstis. Ji leidžia piliečiams, žurnalistams ir mokslininkams kontroliuoti institucijų darbą. Pranešimas apima 2022–2024 m. laikotarpį ir yra atsakas į neseniai įvykusias bylas (ypač sprendimus De Capitani ir Public.Resource.Org), kurios išaiškino šios teisės ribas. Pranešėja Veronika Cifrová Ostrihoňová („Renew Europe“, Slovakija) pabrėžė būtinybę modernizuoti taisykles, atsižvelgiant į skaitmeninius iššūkius.
Parlamentas pranešimą priėmė 602 balsais už, 9 prieš ir 8 susilaikius. Jame visų pirma reikalaujama:
Pranešime taip pat kritikuojamas lėtas institucijų atsakymas į prašymus susipažinti su dokumentais ir rekomenduojami trumpesni terminai.
Tekstas buvo priimtas labai didele balsų dauguma: 602 deputatai balsavo už, 9 prieš, o 8 susilaikė. Toks didžiulis palaikymas rodo, kad skaidrumas yra tarp partijų prioritetas.
Nors šis pranešimas neturi tiesioginės teisinės galios, jis siunčia stiprų politinį signalą. Tai galėtų paskatinti peržiūrėti reglamentą dėl galimybės susipažinti su dokumentais, o tai palengvintų jūsų pastangas gauti informaciją apie Europos sprendimus. Konkrečiai, galėtumėte lengviau susipažinti su įstatymų projektais, vidiniais užrašais ar posėdžių protokolais. Žurnalistai ir NVO taip pat įgytų daugiau galimybių atlikti tyrimus. Kol kas jau dabar galite pasinaudoti savo teise, pateikdami prašymą atitinkamai institucijai per jos interneto svetainę.
2026 m. kovo 10 d. Europos Parlamentas 602 balsais prieš 9, susilaikius 8, priėmė rezoliuciją, kuri skaidrumo vardu trinkteli durimis. Tačiau už akivaizdaus vieningumo slypi tai, kad tekstas nekeičia nė kablelio Reglamente 1049/2001: jis konstatuoja, smerkia, prašo. Ir būtent čia šuo pakastas.
Parlamentas dar kartą patvirtina, kad prieiga prie dokumentų yra pagrindinė teisė. Jis teisus. Tačiau teisė, kurią institucijos nebaudžiamai pažeidinėja, tėra dekoracija. Jo pateikiami skaičiai triuškinantys: 2024 m. Komisija gavo 6 938 pirminius ir 641 pakartotinius prašymus. Svarbiausia, kad 85 proc. nagrinėtų atvejų ji nepriėmė sprendimo per teisės aktuose nustatytus terminus, o 60 proc. atvejų vėlavimas viršijo šešiasdešimt darbo dienų. Pilietis, kuris tris mėnesius laukia dokumento, jau yra praradęs politinę informacijos vertę.
Rezoliucija taip pat atkreipia dėmesį į 2024 m. Komisijos priimtą peržiūrėtą vidinę sistemą. Susiaurindama tai, kas laikoma „dokumentu“, pridėdama registravimo išimčių ir neatskleidimo prezumpcijų, Komisija silpnina reglamento poveikį. Parlamentas reikalauja laikytis Teismo jurisprudencijos. Bet kas baudžia? Niekas. Tekste net prašoma numatyti galimas sankcijas. Tai prisipažinimas: šiuo metu skaidrumas nėra privalomas, jis yra diskrecinis.
Taryba taip pat neatsilieka. Parlamentas smerkia LIMITE žymėjimą, taikomą daugumai parengiamųjų nagrinėjamų teisėkūros procedūrų dokumentų. Konkrečiai tai reiškia, kad piliečiai negali sužinoti, ką jų vyriausybė gina Briuselyje, kol sprendimas dar nepriimtas. Teismas vis dėlto pripažino prieigą prie Tarybos darbo grupių dokumentų. Tačiau prieigos vis tiek reikia prašyti, o Taryba sistemingai atsisako atverti trialogo dokumentus: darbotvarkes, keturių skilčių dokumentus, protokolus. Skaidrumas tampa privilegija iniciatoriams.
Parlamentas prašo Tarybos aktyviai skelbti valstybių narių pozicijas. Atotrūkis nuo realybės akivaizdus: 2024 m. pabaigoje Tarybos registre buvo daugiau kaip 527 000 dokumentų, bet daugiau kaip 72 proc. jų jau buvo prieinami. Problema ne apimtis, o atranka. Dokumentai, kurie svarbūs, kurie nušviečia jėgų santykius, lieka nepermatomi. Rezoliucija tai konstatuoja, bet be tiesioginio poveikio.
Tikroji svirtis yra ne krauti politinius prašymus, o įpareigoti tuos, kurie sprendžia, atsiskaityti. Subsidiarumu ir rinka grindžiamas požiūris sakytų: padarykime dokumentus prieinamus pagal nutylėjimą, su griežtai apibrėžtomis išimtimis ir privalomu atsakymo terminu, kitaip sprendimas negalioja. Skaidrumas turi būti administracijos, o ne piliečio našta. Parlamentas siūlo mokymus, kampanijas, priemones. Tai naudinga, bet nepakeičia sankcijos. Komisija ir Taryba neturi jokio intereso paspartinti, jei vėlavimas lieka be pasekmių.
Rezoliucija taip pat prašo nepriklausomo klasifikavimo kontrolės mechanizmo ir reguliaraus Mediatorės audito. Kodėl gi ne, su sąlyga, kad ši institucija turės sprendimo, o ne tik nuomonės galią. Dėl dirbtinio intelekto Parlamentas reikalauja skaidrumo apie algoritmus ir mokymo duomenis. Ir vėl, be privalomos prievolės tai liks pamaldus noras. Įmonės žino, kiek kainuoja nebūti skaidrioms: jos praranda rinkas. Institucijos nepraranda nieko.
Teisė be sankcijos nėra teisė, tai pažadas popieriuje.
2026 m. kovo 10 d. Europos Parlamentas 602 balsais prieš 9, susilaikius 8, priėmė rezoliuciją, kuri skaidrumo vardu trinkteli durimis. Tačiau už akivaizdaus vieningumo slypi tai, kad tekstas nekeičia nė kablelio Reglamente 1049/2001: jis konstatuoja, smerkia, prašo. Ir būtent čia šuo pakastas.
Parlamentas dar kartą patvirtina, kad prieiga prie dokumentų yra pagrindinė teisė. Jis teisus. Tačiau teisė, kurią institucijos nebaudžiamai pažeidinėja, tėra dekoracija. Jo pateikiami skaičiai triuškinantys: 2024 m. Komisija gavo 6 938 pirminius ir 641 pakartotinius prašymus. Svarbiausia, kad 85 proc. nagrinėtų atvejų ji nepriėmė sprendimo per teisės aktuose nustatytus terminus, o 60 proc. atvejų vėlavimas viršijo šešiasdešimt darbo dienų. Pilietis, kuris tris mėnesius laukia dokumento, jau yra praradęs politinę informacijos vertę.
Rezoliucija taip pat atkreipia dėmesį į 2024 m. Komisijos priimtą peržiūrėtą vidinę sistemą. Susiaurindama tai, kas laikoma „dokumentu“, pridėdama registravimo išimčių ir neatskleidimo prezumpcijų, Komisija silpnina reglamento poveikį. Parlamentas reikalauja laikytis Teismo jurisprudencijos. Bet kas baudžia? Niekas. Tekste net prašoma numatyti galimas sankcijas. Tai prisipažinimas: šiuo metu skaidrumas nėra privalomas, jis yra diskrecinis.
Taryba taip pat neatsilieka. Parlamentas smerkia LIMITE žymėjimą, taikomą daugumai parengiamųjų nagrinėjamų teisėkūros procedūrų dokumentų. Konkrečiai tai reiškia, kad piliečiai negali sužinoti, ką jų vyriausybė gina Briuselyje, kol sprendimas dar nepriimtas. Teismas vis dėlto pripažino prieigą prie Tarybos darbo grupių dokumentų. Tačiau prieigos vis tiek reikia prašyti, o Taryba sistemingai atsisako atverti trialogo dokumentus: darbotvarkes, keturių skilčių dokumentus, protokolus. Skaidrumas tampa privilegija iniciatoriams.
Parlamentas prašo Tarybos aktyviai skelbti valstybių narių pozicijas. Atotrūkis nuo realybės akivaizdus: 2024 m. pabaigoje Tarybos registre buvo daugiau kaip 527 000 dokumentų, bet daugiau kaip 72 proc. jų jau buvo prieinami. Problema ne apimtis, o atranka. Dokumentai, kurie svarbūs, kurie nušviečia jėgų santykius, lieka nepermatomi. Rezoliucija tai konstatuoja, bet be tiesioginio poveikio.
Tikroji svirtis yra ne krauti politinius prašymus, o įpareigoti tuos, kurie sprendžia, atsiskaityti. Subsidiarumu ir rinka grindžiamas požiūris sakytų: padarykime dokumentus prieinamus pagal nutylėjimą, su griežtai apibrėžtomis išimtimis ir privalomu atsakymo terminu, kitaip sprendimas negalioja. Skaidrumas turi būti administracijos, o ne piliečio našta. Parlamentas siūlo mokymus, kampanijas, priemones. Tai naudinga, bet nepakeičia sankcijos. Komisija ir Taryba neturi jokio intereso paspartinti, jei vėlavimas lieka be pasekmių.
Rezoliucija taip pat prašo nepriklausomo klasifikavimo kontrolės mechanizmo ir reguliaraus Mediatorės audito. Kodėl gi ne, su sąlyga, kad ši institucija turės sprendimo, o ne tik nuomonės galią. Dėl dirbtinio intelekto Parlamentas reikalauja skaidrumo apie algoritmus ir mokymo duomenis. Ir vėl, be privalomos prievolės tai liks pamaldus noras. Įmonės žino, kiek kainuoja nebūti skaidrioms: jos praranda rinkas. Institucijos nepraranda nieko.
Teisė be sankcijos nėra teisė, tai pažadas popieriuje.
