2026 m. kovo 11 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl socialinių ir užimtumo prioritetų 2026 m. Europos semestrui. Šį tekstą, kurį pristatė narė Nela Riehl, apibrėžia Parlamento poziciją dėl ekonominės politikos koordinavimo ES, daugiausia dėmesio skiriant kokybiškam užimtumui, socialinei apsaugai ir įtraukčiai.
Europos semestras yra metinis ES valstybių narių ekonominės ir fiskalinės politikos koordinavimo ciklas. Kiekvienais metais Europos Komisija skelbia gaires, kurias Parlamentas nagrinėja ir dėl kurių balsuoja rezoliucijoje. 2026 m. diskusijos vyksta po pandemijos atsigavimo, infliacinių įtampų ir demografinių iššūkių kontekste. Parlamentas pabrėžia būtinybę suderinti fiskalinę drausmę su socialinėmis investicijomis.
Savo rezoliucijoje Parlamentas:
Rezoliucija buvo priimta 404 balsais už, 208 prieš ir 20 susilaikius. Šis platus palaikymas atspindi pagrindinių politinių grupių sutarimą dėl būtinybės išlaikyti stiprų socialinį aspektą Europos ekonominio koordinavimo srityje.
Nors ši rezoliucija tiesiogiai nesukuria naujų įstatymų, ji daro įtaką rekomendacijoms, kurias Komisija teiks valstybėms narėms. Konkrečiai, ji gali paskatinti jūsų vyriausybę:
Kaip pilietis, galite sekti konkrečias jūsų šaliai skirtas rekomendacijas ir dalyvauti nacionalinėse konsultacijose dėl Europos semestro.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuri Europos semestrą paverčia socialinių tikslų generavimo mašina, neliesdama mechanizmų, kurie iš tikrųjų sprendžia dėl išlaidų. Balsavimas (404 už, 208 prieš, 20 susilaikiusių) nesukuria jokių teisinių įsipareigojimų, bet nustato kryptį: vis labiau misijomis apkrautos ekonominės koordinavimo sistemos, kurios politinės kainos niekas neprisiima.
Europos semestras yra metinis valstybių narių ekonomikos ir biudžeto politikos koordinavimo ciklas. Integruodamas Europos socialinių teisių ramsčio tikslus kaip orientacinius kriterijus, Parlamentas nori, kad skurdas, jaunimo nedarbas ar neįgaliųjų užimtumo atotrūkis svertų tiek pat, kiek valstybės deficito rodiklis. Problema ne ta, kad šios realijos matuojamos, o ta, kad tikima, jog papildoma rodiklių lentelė sukuria darbo vietas ar išveda vaikus iš skurdo. Kiekvienas naujas tikslas prideda ataskaitų teikimo sluoksnį, o ne eurą augimo.
Be to, Parlamentas reikalauja specialaus 20 milijardų eurų biudžeto Europos vaikų garantijai ir 5 % ESF+ lėšų minimalios dalies vaikų skurdui. Šios sumos skirtos biudžeto institucijai, tačiau nieko nesako apie tai, kaip pinigai bus išleisti. Struktūrinių fondų patirtis rodo, kad lėšų įsisavinimo rodikliai ir išlaidų efektyvumas labai skiriasi priklausomai nuo nacionalinių administracijų. Nustatyti išlaidų minimumą be rezultatų sąlygų reiškia apdovanoti tas valstybes, kurios išleidžia daugiausia, o ne tas, kurios pasiekia rezultatų.
Rezoliucijoje teigiama, kad semestras turi gerbti subsidiarumą ir nacionalines kompetencijas. Tačiau tuo pat metu prašoma, kad konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos vertintų nacionalinių biudžetų atitiktį minimaliems ištekliams, skiriamiems kovai su vaikų skurdu. Kitaip tariant, Briuselis nustatytų išlaidų prioritetą, o valstybės narės prisiimtų politinę atsakomybę už įgyvendinimą. Šis atsakomybės perdavimas neperduodant galių yra būtent tai, dėl ko piliečiai kaltina Sąjungą: tikslai sprendžiami kitur, o išlaidos prisiimamos čia.
Parlamentas taip pat prašo, kad socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė būtų sistemingai įtraukiami į semestrą. Popieriuje tai geras ketinimas. Praktiškai tai prideda privalomų konsultacijų ir terminų, tačiau neaišku, kas galiausiai nusprendžia. Mažajai įmonei, laukiančiai administracinės naštos mažinimo, kiekvienas naujas valdymo sluoksnis yra papildoma našta. Rezoliucija tai pusiau pripažįsta ragindama, kad supaprastinimas išsaugotų socialines teises, tačiau nepasako, kaip suderinti abu dalykus.
Subsidiarumu grindžiamas požiūris būtų buvęs leisti valstybėms narėms pačioms nustatyti socialinius tikslus, susieti Europos fondus su išmatuojamais rezultatais, o ne su išlaidų rodikliais, ir panaikinti semestro, ESF+ bei nacionalinių ekonomikos gaivinimo planų sutapimus. Parlamentas galėjo prašyti nepriklausomo esamų socialinių išlaidų efektyvumo vertinimo prieš reikalaudamas papildomų 20 milijardų. Jis to nepadarė.
Rezoliucija nesukuria teisinių įsipareigojimų, tačiau stiprina dinamiką: Sąjungos, kuri kuria tikslus ir rodiklius, o valstybėms narėms palieka rasti pinigų ir susidurti su rinkėjais. 2026 m. kovo 11 d. balsavimas rodo didelę šio požiūrio šalininkų daugumą. 208 balsai prieš ir 20 susilaikiusiųjų primena, kad mažuma atsisako plėsti ekonominio koordinavimo sritį į visas socialines politikas.
Iš skurdo neišeinama su rodikliais, iš jo išeinama su darbo vietomis ir augimu.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuri Europos semestrą paverčia socialinių tikslų generavimo mašina, neliesdama mechanizmų, kurie iš tikrųjų sprendžia dėl išlaidų. Balsavimas (404 už, 208 prieš, 20 susilaikiusių) nesukuria jokių teisinių įsipareigojimų, bet nustato kryptį: vis labiau misijomis apkrautos ekonominės koordinavimo sistemos, kurios politinės kainos niekas neprisiima.
Europos semestras yra metinis valstybių narių ekonomikos ir biudžeto politikos koordinavimo ciklas. Integruodamas Europos socialinių teisių ramsčio tikslus kaip orientacinius kriterijus, Parlamentas nori, kad skurdas, jaunimo nedarbas ar neįgaliųjų užimtumo atotrūkis svertų tiek pat, kiek valstybės deficito rodiklis. Problema ne ta, kad šios realijos matuojamos, o ta, kad tikima, jog papildoma rodiklių lentelė sukuria darbo vietas ar išveda vaikus iš skurdo. Kiekvienas naujas tikslas prideda ataskaitų teikimo sluoksnį, o ne eurą augimo.
Be to, Parlamentas reikalauja specialaus 20 milijardų eurų biudžeto Europos vaikų garantijai ir 5 % ESF+ lėšų minimalios dalies vaikų skurdui. Šios sumos skirtos biudžeto institucijai, tačiau nieko nesako apie tai, kaip pinigai bus išleisti. Struktūrinių fondų patirtis rodo, kad lėšų įsisavinimo rodikliai ir išlaidų efektyvumas labai skiriasi priklausomai nuo nacionalinių administracijų. Nustatyti išlaidų minimumą be rezultatų sąlygų reiškia apdovanoti tas valstybes, kurios išleidžia daugiausia, o ne tas, kurios pasiekia rezultatų.
Rezoliucijoje teigiama, kad semestras turi gerbti subsidiarumą ir nacionalines kompetencijas. Tačiau tuo pat metu prašoma, kad konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos vertintų nacionalinių biudžetų atitiktį minimaliems ištekliams, skiriamiems kovai su vaikų skurdu. Kitaip tariant, Briuselis nustatytų išlaidų prioritetą, o valstybės narės prisiimtų politinę atsakomybę už įgyvendinimą. Šis atsakomybės perdavimas neperduodant galių yra būtent tai, dėl ko piliečiai kaltina Sąjungą: tikslai sprendžiami kitur, o išlaidos prisiimamos čia.
Parlamentas taip pat prašo, kad socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė būtų sistemingai įtraukiami į semestrą. Popieriuje tai geras ketinimas. Praktiškai tai prideda privalomų konsultacijų ir terminų, tačiau neaišku, kas galiausiai nusprendžia. Mažajai įmonei, laukiančiai administracinės naštos mažinimo, kiekvienas naujas valdymo sluoksnis yra papildoma našta. Rezoliucija tai pusiau pripažįsta ragindama, kad supaprastinimas išsaugotų socialines teises, tačiau nepasako, kaip suderinti abu dalykus.
Subsidiarumu grindžiamas požiūris būtų buvęs leisti valstybėms narėms pačioms nustatyti socialinius tikslus, susieti Europos fondus su išmatuojamais rezultatais, o ne su išlaidų rodikliais, ir panaikinti semestro, ESF+ bei nacionalinių ekonomikos gaivinimo planų sutapimus. Parlamentas galėjo prašyti nepriklausomo esamų socialinių išlaidų efektyvumo vertinimo prieš reikalaudamas papildomų 20 milijardų. Jis to nepadarė.
Rezoliucija nesukuria teisinių įsipareigojimų, tačiau stiprina dinamiką: Sąjungos, kuri kuria tikslus ir rodiklius, o valstybėms narėms palieka rasti pinigų ir susidurti su rinkėjais. 2026 m. kovo 11 d. balsavimas rodo didelę šio požiūrio šalininkų daugumą. 208 balsai prieš ir 20 susilaikiusiųjų primena, kad mažuma atsisako plėsti ekonominio koordinavimo sritį į visas socialines politikas.
Iš skurdo neišeinama su rodikliais, iš jo išeinama su darbo vietomis ir augimu.
