2026 m. vasario 11 d. Europos Parlamentas priėmė tarpinę ataskaitą, palankią Europos Sąjungos (ES) ir dviejų mikrovalstybių – Andoros Kunigaikštystės ir San Marino Respublikos – asociacijos susitarimo sudarymui. Šis balsavimas atveria kelią glaudesnei šių šalių integracijai į ES vidaus rinką.
Andora ir San Marinas yra mažos valstybės, esančios atitinkamai Pirėnuose ir Italijoje. Jos jau palaiko privilegijuotus santykius su ES, tačiau be visapusiškos teisinės sistemos. Asociacijos susitarimu siekiama pakeisti esamus dvišalius susitarimus viena partneryste, apimančia dalyvavimą vidaus rinkoje (laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas), bendradarbiavimą tokiose srityse kaip moksliniai tyrimai, švietimas, saugumas ir bendrų parlamentinių institucijų sukūrimą.
Europos Parlamentas priėmė tarpinę (ne teisėkūros) ataskaitą, kurioje pateikiama politinė nuomonė, palanki susitarimo sudarymui. Šią ataskaitą parengė narė Željana Zovko, pabrėždama asociacijos svarbą stiprinant politinius ir ekonominius santykius. Joje akcentuojamas būtinybė užtikrinti abiejų mikrovalstybių teisingą dalyvavimą vidaus rinkoje, laikantis ES taisyklių. Parlamentas taip pat ragina stiprinti bendradarbiavimą tokiose srityse kaip kova su mokesčių sukčiavimu ir pinigų plovimu, taip pat sukurti tvirtą parlamentinį matmenį demokratinei kontrolei užtikrinti.
Ataskaita buvo priimta didžiule balsų dauguma: 552 balsai už, 24 prieš ir 75 susilaikė. Šis rezultatas rodo stiprų europarlamentarų palaikymą šiai partnerystei.
ES piliečiams šis susitarimas palengvins mainus su Andora ir San Marinu. Pavyzdžiui, keliautojai galės pasinaudoti supaprastintomis muitinės procedūromis, o įmonės lengviau pateks į šias rinkas. Andoros ir San Marino gyventojams susitarimas suteiks didesnį judumą ES, ypač studijų, darbo ar kelionių tikslais. Tačiau susitarimas nenumato visiškos narystės ES, o glaudžios asociacijos, gerbiančios šių mikrovalstybių suverenitetą. Europos Parlamentas toliau stebės susitarimo įgyvendinimą, kad užtikrintų naudą visoms šalims.
2026 m. vasario 11 d. Europos Parlamentas priėmė tarpinę ataskaitą, kuri atveria kelią asociacijos susitarimui su Andora ir San Marinu. Už akivaizdaus konsensuso (552 balsai už, 24 prieš, 75 susilaikė) slypi esminis klausimas: ar Sąjunga gali suteikti prieigą prie savo vidaus rinkos nenustatydama visiško reglamentavimo suderinimo ir nesukurdama naujų konkurencijos iškraipymų?
Asociacijos susitarimas pakeičia 1990 ir 1991 metų muitų sąjungas daug ambicingesne sistema: prieiga prie vidaus rinkos prekėms, paslaugoms, asmenims ir kapitalui, suderinus su acquis. Andorai ir San Marinui tai didžiulė ekonominė galimybė. Tačiau Parlamentas pabrėžia: ši prieiga priklauso nuo nuolatinio visų vidaus rinkos taisyklių ir principų laikymosi. Sąlyga aiški, ir tai gerai: jokio dalyvavimo be taisyklių priėmimo.
Vis dėlto ataskaitoje prašoma Europos lygmens stebėsenos ir priežiūros mechanizmo, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam apribojimui ar konkurencijos iškraipymui. Už šios formuluotės slypi reali rizika: kad abi mikrovalstybės, turėdamos ribotus administracinius išteklius, sunkiai taikys plačią acquis. Todėl Parlamentas ragina teikti techninę pagalbą ir pritaikyti reikalavimus, visų pirma statistinius, prie jų dydžio. Tai pragmatiškas požiūris, tačiau reikės užtikrinti, kad šis lankstumas netaptų atvirų durų į suderinimą pagal pasirinkimą.
Dėl finansinių paslaugų prieiga bus laipsniška, ne ilgiau kaip penkiolika metų, ir priklausys nuo išsamaus acquis įgyvendinimo vertinimo, visų pirma kovos su pinigų plovimu srityje. Komisija galės sustabdyti šią prieigą, jei bus trūkumų. Tai sveiko proto požiūris: prieiga prie rinkos neturi būti savaime suprantama teisė, o patikrinto atitikimo rezultatas. Parlamentas netgi prašo, kad Europos priežiūros institucijos reguliariai informuotų Parlamentą. Tai skaidrumo garantija, bet kartu ir politinio spaudimo priemonė.
Ataskaitoje primenama, kad Andora ir San Marinas istoriškai turėjo didelius finansų sektorius, o tai kartais keldavo susirūpinimą dėl skaidrumo ir mokesčių bendradarbiavimo. Susitarime yra nuostatų dėl gero mokesčių valdymo, keitimosi informacija ir minimalių standartų prieš mokesčių bazės eroziją. Parlamentas pabrėžia jų veiksmingą įgyvendinimą. Galima tik pritarti: be realaus taikymo šios nuostatos liks tuščiu raštu.
Tačiau reikia būti blaiviems: reglamentavimo suderinimas kainuoja. Tokio dydžio ekonomikoms kaip Andoros ir San Marino viso ES acquis taikymas yra didžiulis administracinis ir finansinis iššūkis. Ataskaitoje tai pripažįstama ir prašoma, kad Komisija atsižvelgtų į jų dydį ir išteklius. Tai būtina, tačiau reikia saugotis, kad šis lankstumas netaptų pretekstu atidėti reformas. Susitarimo patikimumas priklausys nuo abiejų šalių gebėjimo laiku įvykdyti savo įsipareigojimus.
Galiausiai Parlamentas džiaugiasi, kad susitarimas yra išimtinai ES susitarimas, todėl jį bus galima greitai ratifikuoti. Tai svarbus politinis punktas: išvengiama nacionalinių ratifikavimų, kurie galėjo blokuoti ar sulėtinti procesą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad Europos Parlamentas ir Komisija vieni prisiims priežiūros atsakomybę. Todėl Europos stebėsenos mechanizmas yra būtinas, su sąlyga, kad jis netaps biurokratine mašina. Kamuolys yra Komisijos aikštėje.
Prieiga prie vidaus rinkos nėra duotybė: tai privilegija, kuri užsitarnaujama konkrečiomis reformomis.
2026 m. vasario 11 d. Europos Parlamentas priėmė tarpinę ataskaitą, kuri atveria kelią asociacijos susitarimui su Andora ir San Marinu. Už akivaizdaus konsensuso (552 balsai už, 24 prieš, 75 susilaikė) slypi esminis klausimas: ar Sąjunga gali suteikti prieigą prie savo vidaus rinkos nenustatydama visiško reglamentavimo suderinimo ir nesukurdama naujų konkurencijos iškraipymų?
Asociacijos susitarimas pakeičia 1990 ir 1991 metų muitų sąjungas daug ambicingesne sistema: prieiga prie vidaus rinkos prekėms, paslaugoms, asmenims ir kapitalui, suderinus su acquis. Andorai ir San Marinui tai didžiulė ekonominė galimybė. Tačiau Parlamentas pabrėžia: ši prieiga priklauso nuo nuolatinio visų vidaus rinkos taisyklių ir principų laikymosi. Sąlyga aiški, ir tai gerai: jokio dalyvavimo be taisyklių priėmimo.
Vis dėlto ataskaitoje prašoma Europos lygmens stebėsenos ir priežiūros mechanizmo, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam apribojimui ar konkurencijos iškraipymui. Už šios formuluotės slypi reali rizika: kad abi mikrovalstybės, turėdamos ribotus administracinius išteklius, sunkiai taikys plačią acquis. Todėl Parlamentas ragina teikti techninę pagalbą ir pritaikyti reikalavimus, visų pirma statistinius, prie jų dydžio. Tai pragmatiškas požiūris, tačiau reikės užtikrinti, kad šis lankstumas netaptų atvirų durų į suderinimą pagal pasirinkimą.
Dėl finansinių paslaugų prieiga bus laipsniška, ne ilgiau kaip penkiolika metų, ir priklausys nuo išsamaus acquis įgyvendinimo vertinimo, visų pirma kovos su pinigų plovimu srityje. Komisija galės sustabdyti šią prieigą, jei bus trūkumų. Tai sveiko proto požiūris: prieiga prie rinkos neturi būti savaime suprantama teisė, o patikrinto atitikimo rezultatas. Parlamentas netgi prašo, kad Europos priežiūros institucijos reguliariai informuotų Parlamentą. Tai skaidrumo garantija, bet kartu ir politinio spaudimo priemonė.
Ataskaitoje primenama, kad Andora ir San Marinas istoriškai turėjo didelius finansų sektorius, o tai kartais keldavo susirūpinimą dėl skaidrumo ir mokesčių bendradarbiavimo. Susitarime yra nuostatų dėl gero mokesčių valdymo, keitimosi informacija ir minimalių standartų prieš mokesčių bazės eroziją. Parlamentas pabrėžia jų veiksmingą įgyvendinimą. Galima tik pritarti: be realaus taikymo šios nuostatos liks tuščiu raštu.
Tačiau reikia būti blaiviems: reglamentavimo suderinimas kainuoja. Tokio dydžio ekonomikoms kaip Andoros ir San Marino viso ES acquis taikymas yra didžiulis administracinis ir finansinis iššūkis. Ataskaitoje tai pripažįstama ir prašoma, kad Komisija atsižvelgtų į jų dydį ir išteklius. Tai būtina, tačiau reikia saugotis, kad šis lankstumas netaptų pretekstu atidėti reformas. Susitarimo patikimumas priklausys nuo abiejų šalių gebėjimo laiku įvykdyti savo įsipareigojimus.
Galiausiai Parlamentas džiaugiasi, kad susitarimas yra išimtinai ES susitarimas, todėl jį bus galima greitai ratifikuoti. Tai svarbus politinis punktas: išvengiama nacionalinių ratifikavimų, kurie galėjo blokuoti ar sulėtinti procesą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad Europos Parlamentas ir Komisija vieni prisiims priežiūros atsakomybę. Todėl Europos stebėsenos mechanizmas yra būtinas, su sąlyga, kad jis netaps biurokratine mašina. Kamuolys yra Komisijos aikštėje.
Prieiga prie vidaus rinkos nėra duotybė: tai privilegija, kuri užsitarnaujama konkrečiomis reformomis.
