2026 m. sausio 21 d. Europos Parlamentas pritarė sustiprinto bendradarbiavimo taikymui suteikiant paskolą Ukrainai. Šis mechanizmas leidžia ES valstybių narių grupei judėti pirmyn nelaukiant visų šalių sutarimo.
Ukraina, susidūrusi su skubiais finansiniais poreikiais dėl karo, paprašė ES paskolos. Nesant vieningos 27 valstybių narių nuomonės, buvo pasiūlytas sustiprintas bendradarbiavimas: jis leidžia mažiausiai devynioms ES šalims priimti bendras priemones be visų dalyvavimo. ES Taryba šį projektą pateikė Parlamentui patvirtinti.
Europos Parlamento nariai balsavo už Tarybos sprendimo projektą, leidžiantį sustiprintą bendradarbiavimą. Konkrečiai, jie pritarė, kad dalyvaujančios valstybės narės (tos, kurios nori) galėtų suteikti paskolą Ukrainai vykdydamos bendrus veiksmus, netrukdomos šalių, kurios nenori dalyvauti. Priimtas tekstas yra teisėkūros rezoliucija, patvirtinanti Tarybos pasiūlymą.
Balsavimas vyko šaukiant vardus (viešas balsavimas). Iš 658 dalyvavusių narių:
Taigi tekstas priimtas.
Europos piliečiams šis sprendimas leidžia ES lanksčiau finansiškai remti Ukrainą. Paskola padės stabilizuoti Ukrainos ekonomiką, o tai turi įtakos saugumui ir stabilumui Europoje. Dalyvaujančių šalių piliečių įnašai į ES biudžetą bus naudojami šiai paskolai, tačiau sustiprinto bendradarbiavimo mechanizmas užkerta kelią tam, kad kai kurių valstybių narių nenoras paralyžiuotų pagalbą. Praktiškai tai reiškia, kad ES gali veikti greičiau krizių akivaizdoje, net ir be visų šalių vieningo sutarimo.
Europos Parlamentas 499 balsais prieš 135, susilaikius 24, patvirtino sustiprintą bendradarbiavimą dėl paskolos Ukrainai ir taip įteisino nacionalinių blokadų apėjimą. Tai nėra derybų mandatas ir ne biudžetinis leidimas: tai politinis aktas, įpareigojantis dalyvaujančias valstybes ir paliekantis kitas už žaidimo ribų. Tikrasis klausimas yra ne suma, o metodas: avangardas valstybių nusprendžia, kitos stebi.
Parlamentas pritaria Tarybos sprendimo projektui ir nieko daugiau. Rezoliucija trumpa: ja leidžiama sustiprinta bendradarbiavimas, pavedama Pirmininkei perduoti poziciją Tarybai ir Komisijai, ir tuo ji baigiasi. Joje nėra jokio skaičiaus, jokios garantijos, jokios grąžinimo sąlygos. Vis dėlto paskola nėra dovana: kažkas turės sumokėti palūkanas ir prisiimti įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Patvirtindamas procedūrą, nesvarstydamas sąlygų, Parlamentas palieka Tarybai vienai nustatyti finansinius parametrus, o dalyvaujančių valstybių piliečiai sąskaitą pamatys vėliau.
Sustiprintas bendradarbiavimas yra mechanizmas, leidžiantis bent devynioms valstybėms narėms priimti priemonę, kai vienbalsiškumas blokuojamas. Čia jis naudojamas kai kurių vyriausybių nenorui apeiti. Tai sunkus politinis sprendimas: jis sukuria Europą su keliomis greitomis, kur paskoloje dalyvaujančios valstybės neš naštą, o kitos liks stebėtojomis. Parlamentas galėjo reikalauti garantijų dėl paskolos valdymo, dėl reformų sąlygų ar dėl rizikos paskirstymo. Jis to nepadarė. Jis pasirinko patvirtinimo greitį, o ne kontrolės tikslumą.
Tikroji tema yra atsakomybė: tie, kurie nusprendžia, turi prisiimti ir pasekmes. Šiuo metu rezoliucija patvirtina sistemą, kurios sąlygas nustatys Taryba, o Parlamentas neturės žodžio dėl sumų ar sąlygų. Dalyvaujančios valstybės įsipareigoja garantuoti paskolą, tačiau jų nacionaliniai parlamentai nebuvo konsultuoti dėl tikslių sąlygų. Tai subsidiarumo logikos apvertimas: sprendimas priimamas Europos lygmeniu, tačiau finansinė našta teks nacionaliniams biudžetams, taigi mokesčių mokėtojams.
Liberalus ir atsakingas požiūris būtų buvęs patvirtinimą susieti su išankstiniu finansinių sąlygų paskelbimu, aiškiu viršutiniu dydžiu ir parlamentinės kontrolės mechanizmu lėšų naudojimui. Parlamentas turėjo reikalauti, kad paskola būtų grindžiama patikrinamomis reformomis ir kad nedalyvaujančios valstybės nebūtų netiesiogiai įtrauktos per Sąjungos biudžetą. Patvirtindamas be sąlygų, jis silpnina valstybių, norinčių griežtos išlaidų kontrolės, poziciją.
Patvirtinti procedūrą, nesvarstant sąlygų, reiškia pasirašyti čekį, kurio sumą nustatys kiti.
Europos Parlamentas 499 balsais prieš 135, susilaikius 24, patvirtino sustiprintą bendradarbiavimą dėl paskolos Ukrainai ir taip įteisino nacionalinių blokadų apėjimą. Tai nėra derybų mandatas ir ne biudžetinis leidimas: tai politinis aktas, įpareigojantis dalyvaujančias valstybes ir paliekantis kitas už žaidimo ribų. Tikrasis klausimas yra ne suma, o metodas: avangardas valstybių nusprendžia, kitos stebi.
Parlamentas pritaria Tarybos sprendimo projektui ir nieko daugiau. Rezoliucija trumpa: ja leidžiama sustiprinta bendradarbiavimas, pavedama Pirmininkei perduoti poziciją Tarybai ir Komisijai, ir tuo ji baigiasi. Joje nėra jokio skaičiaus, jokios garantijos, jokios grąžinimo sąlygos. Vis dėlto paskola nėra dovana: kažkas turės sumokėti palūkanas ir prisiimti įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Patvirtindamas procedūrą, nesvarstydamas sąlygų, Parlamentas palieka Tarybai vienai nustatyti finansinius parametrus, o dalyvaujančių valstybių piliečiai sąskaitą pamatys vėliau.
Sustiprintas bendradarbiavimas yra mechanizmas, leidžiantis bent devynioms valstybėms narėms priimti priemonę, kai vienbalsiškumas blokuojamas. Čia jis naudojamas kai kurių vyriausybių nenorui apeiti. Tai sunkus politinis sprendimas: jis sukuria Europą su keliomis greitomis, kur paskoloje dalyvaujančios valstybės neš naštą, o kitos liks stebėtojomis. Parlamentas galėjo reikalauti garantijų dėl paskolos valdymo, dėl reformų sąlygų ar dėl rizikos paskirstymo. Jis to nepadarė. Jis pasirinko patvirtinimo greitį, o ne kontrolės tikslumą.
Tikroji tema yra atsakomybė: tie, kurie nusprendžia, turi prisiimti ir pasekmes. Šiuo metu rezoliucija patvirtina sistemą, kurios sąlygas nustatys Taryba, o Parlamentas neturės žodžio dėl sumų ar sąlygų. Dalyvaujančios valstybės įsipareigoja garantuoti paskolą, tačiau jų nacionaliniai parlamentai nebuvo konsultuoti dėl tikslių sąlygų. Tai subsidiarumo logikos apvertimas: sprendimas priimamas Europos lygmeniu, tačiau finansinė našta teks nacionaliniams biudžetams, taigi mokesčių mokėtojams.
Liberalus ir atsakingas požiūris būtų buvęs patvirtinimą susieti su išankstiniu finansinių sąlygų paskelbimu, aiškiu viršutiniu dydžiu ir parlamentinės kontrolės mechanizmu lėšų naudojimui. Parlamentas turėjo reikalauti, kad paskola būtų grindžiama patikrinamomis reformomis ir kad nedalyvaujančios valstybės nebūtų netiesiogiai įtrauktos per Sąjungos biudžetą. Patvirtindamas be sąlygų, jis silpnina valstybių, norinčių griežtos išlaidų kontrolės, poziciją.
Patvirtinti procedūrą, nesvarstant sąlygų, reiškia pasirašyti čekį, kurio sumą nustatys kiti.
